Nacionalinis stadionas ar Nacionalinė afera?

Priešistorė daugumai žinoma, bet trumpai priminsiu esmę. Prieš 30 metų buvo nuspręsta, kad Vilniuje reikalingas naujas stadionas, nors tuo metu dar buvo „Žalgirio“ stadionas. Ir pradėtos amžiaus statybos, kurios dėl nepakankamo finansavimo vis užstrigdavo. Per šį laikotarpį pasikeitė daug kas ir tikrai nemanau, kad tuo metu parinkta vieta yra tinkamiausia stadiono statybai ir šiuo metu, o juo labiau tokiam mega projektui pavadinimu „Daugiafunkcinis kompleksas“.

Prieš trisdešimt metų ir „Akropolio“ nebuvo, ir transporto intensyvumas keliolika kartų buvo mažesnis, tad galima tik įsivaizduoti kokie kamščiai lauktų aplinkinių gatvių, jei pav. tuo pačiu metu vyktų keletas renginių naujame mega centre, įskaitant kokias varžybas stadione ir pav. „Akropolio“ išpardavimo akciją, o kur dar įvairios treniruotės, bibliotekos lankytojai, vaikų darželio ir įvairių būrelių lankytojų tėveliai bei pan. Ir visa tai vienoje vietoje, kurioje ir dabar dažnai sudėtinga pravažiuoti ar rasti laisvos vietos automobilio parkavimui.

Dar daugiau kyla abejonių, kai jau žinoma, jog prie naujo Daugiafunkcinio komplekso papildomai planuojama įrengti tik 500 naujų vietų automobiliams. Nors šie būsimi nepatogumai nėra esminiai kalbant kodėl būtent toks mega projektas Vilniuje nereikalingas, tačiau verta atkreipti dėmesį ir į tai.

Esmė - projektas neskaidrus ir todėl akivaizdžiai per brangus. Dar beveik prieš 10 metų, kai miestui vadovavo Vilius Navickas, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos, kuriai teko pirmininkauti, posėdyje siūliau tuometiniams Vilniaus vadovams parduoti tą komerciniu požiūriu labai vertingą sklypą aukcione, o už gautas lėšas pastatyti konkurencingą, aukščiausius UEFA reikalavimus atitinkantį stadioną kur nors šalia tuo metu planuojamo aplinkkelio, jog būtų galima lengvai jį pasiekti iš visų Lietuvos vietų.

Panašių siūlymų buvo ir daugiau, ir jei jie tuo metu būtų išgirsti, seniai tas stadionas stovėtų, tačiau praktiškai visi miesto vadovai buvo užsispyrę ir alternatyvų net nesvarstydavo. Jų požiūriu, stadionas kažkodėl turėjo būti statomas čia ir tik čia. Gal tokį požiūrį lėmė jau investuotos į objektą lėšos? Tačiau iš to naudos tiek, kad pradėtos statybos griaučiams nugriauti dar papildomai reikės trijų milijonų eurų, kurie jau skirti iš miesto biudžeto. Praktiškai visi merai bandydavo gaivinti šį užstrigusį projektą ir strigdavo, bandydavo ir strigdavo. Merai keitėsi, o visų pastangų rezultate - šnipštas.

Panašiai prieš dešimtmetį ir buvo nuspręsta statyti šį megą kompleksą koncesijos pagrindais, tai yra statybą per 3 metus ir eksploatavimą dar 22 metams patikint konkursą laimėjusiai verslo bendrovei. Priminsiu ir kodėl stadionas, kurio poreikis seniai niekam abejonių nekelia, virto Daugiafunkciniu kompleksu.

Tik dėl to, jog trūko lėšų, o gauti ES lėšas statybai nebuvo įmanoma, kadangi vien stadiono statybų ES nefinansavo. Taigi, tuo metu tai buvo gana racionalus sprendimas, bet netekus ES finansavimo, statyti šį monstrą už savivaldybės biudžeto lėšas, yra ne tik neracionalu, bet, mano požiūriu, ir nusikalstamai neatsakinga.

Net dar turint viltį ES lėšas gauti, praėjusios kadencijos Vilniaus m. taryboje sprendimas buvo priimtas toli gražu ne visiems balsuojant „už“, nes akivaizdžiai koncesijos sutartis nebuvo suderėta taip, kad apgintų Vilniaus miesto interesus. Mero R. Šimašiaus ir jo komandos suderėta taip, kad privati bendrovė po statybų gavusi visus pinigus, turėtų galimybę iš už statybas gauto pelno sumokėti sąlyginai nedidelę baudą ir susižėrusį didžiulį pelną teisėtai pasitraukti.

Tokiu atveju visa našta už šio objekto eksploatavimą tektų savivaldybei. Įvertinant, kad 15000 vietų stadionas regione neturėtų jokio konkurencinio pranašumo ir dar eilės kitų objektų aplink stadioną išlaikymo kaštus, reiktų šį mega objektą kas met dotuoti milžiniškomis savivaldybės lėšomis. Būtina atkreipti dėmesį ir į savivaldybės Kontrolės tarnybos 2019 m. vasario 6 d. išvadas, kuriame vienu iš punktų rašoma: „Projekto vykdymas galimas tik tuo atveju, jeigu bus užtikrinamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų gavimas“.

Įdomu kodėl nebetekus ES lėšų, meras ir administracijos direktorius net nesvarsto grįžti prie visų UEFA standartus tarptautinėms varžyboms atitinkančio stadiono statybos įdėjos atitinkamai koreguojant projektą ir skelbiant konkursą tik statybos darbams, kas, suprantama,  sukeltų didelį statybinių kompanijų susidomėjimą, užtikrintų konkurenciją bei garantuotų įmanomai mažiausią kainą?  Vietoje to toliau prarandamas laikas ciniškai bandant ES lėšas pakeisti savivaldybės lėšomis randant tam papildomai 50 mln. eurų miesto biudžete, kurių, kaip aiškėja, taip pat nepakaks, nes ieškoma būdų kaip savivaldybės dalį finansuoti investicinio fondo pagalba. O tai dar labiau išaugintų galutinę projekto kainą ir ateityje taptų dar didesne našta miesto biudžetui. Jau dabar šio Daugiafunkcinio komplekso statybai planuojama išleisti virš 100 milijonų, kai modernaus tokių apimčių tik stadiono reali kaina yra apie 30-40 milijonų eurų.

Faktas, jog tik tokiu keliu galima išlaikyti „ICOR“ grupei priklausančia įmonę rangove, bet ar tai turėtų būti svarbiausiu uždaviniu savivaldybės vadovams? Kad būtų įtikinamiau, viešumoje pučiama migla, kad tos ES negautos lėšos Daugiafunkcinio komplekso statybai bus perskirstytos kitiems Vilniuje statomiems objektams, bet tarp jų savivaldybė įvardina Lazdynų baseino finansavimą, dviračių takų įrengimą, kitus objektus, kuriems ES lėšos jau ir taip skirtos. Tai reiškia, kad finansavimo perskirstymas yra tik akių dūmimas bandant pateisinti suplanuotą sandėrį.

Statybos konkursas buvo paskelbtas kartu su objekto eksploatavimu ir tai labai apribojo konkurencija, nes iššūkis ne per 3 metus pastatyti, bet po statybos dar 22 metus operuoti šiuo objektu. Po to, kai liko vienintelis dalyvis ir prasidėjo derybos dėl sąlygų, verslininkai su savivaldybės vadovais sutarė, jog, jei bendrovė pasitrauks po statybos, kai jau bus sumokėti visi pinigai, statytojams reikės sumokėti tik dviejų milijonų eurų baudą ir jie teisėtai galės nutraukti sutartį.

Tuo tarpu nutraukus sutartį po statybų pradžios, kai statytojas dar nebūtų gavęs nei vieno euro, jam tektų sumokėti net dešimties milijonų eurų baudą. Kur logika? Manau, kiekvienas verslininkas sutiktu su tokia dovana – pastatyti, iš karto po statybos gauti visus pinigus, uždirbti pavyzdžiui apie penkiolika ar dvidešimt milijonų, o po to du milijonus sumokėti kaip, neva, baudą ir su solidžiu pelnu ramiai pasitraukti iš projekto bei nebesukti sau galvos dėl šio mega objekto išlaikymo.

Maža to, jei statytojai iš anksto žino, jog bus galimybė šio objekto neeksploatuoti, tai ir medžiagų bei darbų kokybe jie nebus suinteresuoti, nes remontuoti ar keisti pav. kokias nekokybiškas stadiono kėdes jau tektų ne jiems. Kuo statytojai pigiau pastatys, tuo jiems liks didesnis pelnas. Taigi, visais atžvilgiais tokia sutartis miestui žalinga, bet labai naudinga ir pelninga „ICOR” grupės verslininkams bei tiems jų pagalbininkams, su kuriais jie tuo pelnu dalinsis.

Kai Vilniaus miesto tarybos posėdžio metu, pasiremdamas jau minėtomis savivaldybės Kontrolės tarnybos išvadomis, kuriose taip pat tokia rizika akcentuojama, pasiūliau šią baudą  sulyginti su kitomis ir padidinti bet iki dešimties milijonų eurų, taip papildomai savivaldybei apsidraudžiant, piestu prieš tai stojo tiek administracijos direktorius P. Poderskis, tiek meras R. Šimašius su savo komanda. Pasiūlymas valdančiosios daugumos balsais buvo atmestas. KODĖL nepaisoma kontrolierių išvados, KODĖL nenorima papildomai apsidrausti, jei statytojas nesirengia pastatęs objektą iš projekto pasitraukti? Šito niekas nepaaiškina. Vertinant visa procesą, man tai panašu į gerai suplanuotą afera, už kurią teks daug metų mokėti visiems mokesčių mokėtojams, nukentės visų be išimties sporto šakų finansavimas. Kad savivaldybės vadovai pakeis požiūrį nebesitikiu, tad lieka viltis, jog bent Vyriausybė neskirs mokesčių mokėtojų pinigų bet iki tol, kol nuo realių rizikų nebus tinkamai apsidrausta.

Mano siūlymas paprastas – nustoti atsakingiems vadovams svaigti, nebegaištant laiko perprojektuoti šį objektą ir skelbti naują konkursą tik UEFA visus reikalavimus atitinkančio 20 000 vietų stadiono statybai su treniruočių aikšte šalia, o likusias lėšas, jei jau jų tiek galima rasti, nukreipti kitų sporto, švietimo, kultūros objektų renovacijai ar statybai rinkos kainomis. Ar normalu, kai Daugiafunkciniame komplekse vaikų darželio statybai numatyta beveik 12 mln. eurų, kai už tokią sumą galima pastatyti tris naujus darželius? Ar normalu, kad naujos bibliotekos statybai numatyti 6 mln. eurų, kai tiek daug miesto bibliotekų nesulaukia net elementaraus remonto ir t.t? Absoliučiai visos kainos dirbtinai išpūstos.

Nebetikiu, jog sveiko proto nesielgti plikbajoriškai užteks merui R. Šimašiui, bet norisi tikėti, jog sveiko proto užteks Valstybės vadovams nesileisti mulkinamiems ir ši Nacionalinė afera bus sustabdyta bei pagaliau pastatytas stadionas už rinkos kainą. Tai, ko iš tikro reikia.