Muziejus – vieta mums ir apie mus. Atraskime jį iš naujo

Kokios mintys užplūsta, kai pagalvojate apie muziejus? Tikėtina, kad dauguma atsakymų būtų itin kontrastingi: vienas žmogus teigtų, kad muziejus jam kelia mintis apie pažinimo ir kūrybinio potencialo erdvę, kitas galbūt teigtų, jog tai tėra nuobodi vieta, kuri žadina prisiminimus apie mokyklą ir tuo metu organizuotas išvykas su klasės draugais. Ir tai tik viena kontrastinga atsakymų kombinacija iš dar galimų šimtų kombinacijų. Kaip bebūtų, skirtingos mintys apie muziejus yra labai natūralus ir suprantamas reiškinys. 

Žinoma, šiems minčių skirtumams, visų pirma, įtakos turi kiekvieno asmens individualios patirtys, gyvenimo būdas ir interesų laukai, tačiau be visų šių asmeninių detalių už kontrastingų minčių slypi šis tas daugiau. Kas? Atsakymas paprastas – besikeičiantis muziejus.

Ne taip ir seniai vyko tarptautinis forumas "Meno skonis rytdienos muziejuje". Šis forumas buvo inicijuojamas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kuris šiuo metu yra sunkiame, tačiau labai prasmingame procese – Radvilų rūmų, esančių pačiame Vilniaus centre, atgaivinime. Forume išsakytos Lietuvos ir užsienio kultūros bei meno lauko dalyvių mintys buvo svarbios ne tik mąstant apie besikeičiančius Radvilų rūmus, tačiau ir apie pokyčius muziejininkystėje bei stebint šiuolaikinės meno muziejų vadybos tendencijas. Visgi šis tekstas nėra apie tai, kas ir ką pasakė forumo metu. Įvykęs forumas buvo lyg pagrindinė vinis, ant kurios pakibo daugybė pamąstymų apie tai, kas šiuo metu vyksta muziejų lauke. O vyksta šiame lauke, žinokite, daug įdomių ir teigiamų pokyčių.

Labai norėtųsi tikėti, kad žmonių apie muziejus mąstymo procese ši vieta vis rečiau atrodo kaip šalta, atstumianti ar reikalaujanti išskirtinių žinių. Tam tikra prasme, muziejus anksčiau buvo tokia vieta, kurią lengviau susieti su mokslo ir žinių šventove, tačiau tikrai ne su socialine erdve. Ne paslaptis, kad vyravo ir stereotipas, jog muziejuose lankosi tik aukštuomenės atstovai ar elitas – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Nors, geriau pagalvojus, ko gero, klaidinga tai vadinti stereotipu, veikiau tai buvo realybė. Muziejus buvo ta vieta, kuri nesileisdavo į glaudaus ryšio su lankytoju kūrimą, tokiam dialogui galimybių tiesiog nebuvo. O, bet, tačiau...

Atkeliavo praėjusio šimtmečio vidurys, o su juo, galiausiai, ir nauji vėjai muziejuose. Be abejo, reikia turėti omenyje, kad globaliuose diskursuose pokyčiai vyksta ilgai. Tikėtina, kad ir muziejų lauke jie dar tęsis ne metus ir ne du. Kita vertus, jei šiandieninėje perspektyvoje muziejus yra ne tik vertingus artefaktus sauganti ir eksponuojanti, tačiau ir socialinę aplinką kurianti bei lankytojų lūkesčius siekianti atliepti vieta, tai galbūt pokyčiai niekuomet ir nesibaigs? Pažvelgiant į vyraujantį gyvenimo ritmą kyla pasvarstymai, kad šiandien visuomenė yra tokia, kokia nebuvo vakar ir kokia nebebus rytoj. Kaip bebūtų, tai kol kas tik hipotetiniai pasvaičiojimai. Grįžkime prie pokyčių muziejuose temos.

Taigi minėtu laikotarpiu, XX a. antroje pusėje, ėmė rastis daugiau muziejų lauką skirtingais rakursais tiriančių disciplinų, ėmė didėti dėmesys lankytojui, kaip žmogui, kuris gali prisidėti prie pridėtinės vertės muziejuose kūrimo. Prasidėjo muziejaus ir lankytojo santykio kaita, radosi dialogo užuomazgos. Paraleliai po truputį daugelyje sričių stiprėjo ir naujųjų technologijų raiška. Muziejuose kompiuterizacija prasidėjo nuo vidinio darbo našumo didinimo. Vėliau naujųjų technologijų įrenginiai buvo pradėti naudoti ir lankytojų patirties kokybei stiprinti. Tai buvo naujų impulsų banga, kuri nulėmė tai, kad dabar muziejuose prie eksponatų galima išvysti ne tik jį lydinčią etiketę su autoriaus vardu ir pavarde bei sukūrimo data.

Šiandien muziejuose jau įprastas įrenginys yra audiogidai, neretai galima išvysti ir interaktyvius terminalus, kurie suteikia daugiau konteksto apie ekspoziciją ar pakviečia sudalyvauti žaidimuose. Nebe nauja praktika yra ir imersinė aplinka, kuri padeda geriau įsijausti į muziejaus ekspozicijoje pristatomą temą, įvykį, laikmetį. Panašu, kad bręsta ir humanoidinių robotų atsiradimas muziejuose. Štai JAV atkeliavus į Smithsoniano pilies muziejų galima susipažinti su robotu Pipiru, kuris lankytojams pasakoja apie ekspoziciją, o pastariesiems panorėjus ir asmenukes su jais pasidaro. Be abejo, kaip ir daugelis naujovių, šios atkeliauja iš vietos, kuria vieni labai žavisi, o kiti jai negaili aštrių kritikos žodžių – Vakarų.

Lietuvos muziejuose taip pat stiprėja naujųjų technologijų panauda, tačiau kada Lietuvoje bus taip, kaip Vakaruose, – pasakyti sunku. O gal ir nereikia, kad nuolatos būtų vaikomasi visų madų? Visgi prieš pasiduodant vienai ar kitai tendencijai, visų pirma, derėtų atsakyti į klausimą: "Ką ir kokiai lankytojų auditorijai šis įrenginys suteiks?" Lėkti pametus galvą paskui vieną ar kitą naujovę tik dėl to, kad tai yra naujovė, būtų ganėtinai bergždžias sprendimas. Kita vertus, naujosios technologijos dažnai muziejuose yra naudojamos tam, kad muziejai galėtų tapti atviri labai skirtingoms auditorijoms ir atviri bendravimui. Žiniuoniais būti nereikia, kad suprastume, jog kartais, tokiems rezultatams pasiekti ar bent jau jų siekimo kelyje žengiant pirmuosius žingsnius, nėra būtina pasitelkti naujųjų technologijų.

Dinamiškos ir besikeičiančios parodos, edukacinės programos, renginiai ir projektai, kuriuose žmonės galėtų dalyvauti, – tai ir dar daugiau yra komponentai, kurie prisideda prie šiuolaikinės muziejininkystės. Ir tai vyksta, Lietuvoje tai tikrai vyksta. Galbūt kartais ne taip sparčiai ar dažnai, kaip norėtųsi, tačiau prie ko prikibti visuomet bus, todėl kol kas verčiau reikėtų pasidžiaugti jau pasiektais rezultatais. Tai kur tais rezultatais galima pasidžiaugti klausite? Išskirti vieno gerojo pavyzdžio tikrai nepavyktų dėl dviejų dalykų: jų gausos ir pačios galimo subjektyvumo. Trumpas asmeninis atliktas tyrimas (leiskite tai pavadinti paguglinimu) kiekvienam gali duoti vaisių tokių, kokių pačiam norisi.

Muziejus nebėra vieta pripildyta statiškais objektais, sunkiai įskaitomomis etiketėmis ir alsuojanti mokslo bei meno garbinimo emocija ar įsileidžianti tik išrinktuosius (kiek pahiperbolizuoti visuomet smagu). Muziejus šiandien yra ar virsta vieta, kurioje galime susikaupti ir pasinerti į apmąstymus ir kartu vieta, kurioje galima bendrauti bei dalytis. Taip, tikrai vis dar yra ir muziejų-šventovių, bet tai keičiasi ir ilgainiui pasikeis, tačiau šio teksto, veikiausiai, nebūtų, jei nebūtų ir minėtųjų gerųjų pavyzdžių, tad – malonių atradimų kiekvienam!

Žinoma, paieškas gali apsunkinti tas nelabasis karantinas, tačiau jis nebus amžinas, o po jo leistis į atradimų kelionę bus tik dar labiau rekomenduotina. Ir ne tik todėl, kad būsime išsiilgę laisvo socialinio gyvenimo, tačiau ir todėl, kad atsidūrėme laikmetyje, kai turistas muziejuje yra nebe taisyklė, o veikiau išimtis (bent jau kol kas). Tad, aplinkybėms leidžiant, suteikime galimybę sau būti turistais savoje aplinkoje. Aplinkoje, kuri yra mums ir apie mus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    9
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    1
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių