Mūsų istorija - ne „ubagiška“

Jau daugiau kaip 13 metų Lietuva - nepriklausoma valstybė. Laisvė sutiko mus nepratusius gyventi laisvos rinkos sąlygomis. Sunki buvo ir yra politinė jaunos Lietuvos demokratijos aplinka. Rusijoje greitai išsisklaidė demokratinis miražas, tad turėti normalius santykius su besiblaškančia tarp demokratinės ir atgyjančios imperinės politikos valstybe sunku. Vakarai irgi neskubėjo padėti atsigauti buvusiems “soclagerio” kaliniams.

Apie vidaus negeroves neverta ir kalbėti, jas visi gerai žino. Jei Lietuvos valstybė pradžioje, įvykus kainų šuoliui, nebūtų ėmusi kreditų, dotavusi komunalinio ūkio ir energetikos, būtume neišgyvenę. Kitas reikalas, kad dalis paskolų buvo tiesiog iššvaistyta. O tai vertė grimzti į dar didesnes skolas.

Ypač apmaudu, kad auga biurokratizmas, kuris nenaudingas niekam, net patiems valdininkams. Tai sąstingis švietime, medicinoje, teisėtvarkoje, net aplinkos apsaugoje. Tai - Lietuvos turto pardavinėjimas. Tai lindimas į užpakalį naujam ponui - Briuseliui. Labai keistas ir abejingumas savo nacionalinei kultūrai.

Vis dėlto tie trūkumai - jaunos postsovietinės demokratijos ligos.

Bet prasidedantis besiformuojančio vidurinio jo sluoksnio žlugdymas, puolimas prieš smulkiuosius savininkus yra žymiai pavojingesnis reiškinys. Jis neturi jokio ekonominio pagrindo, išskyrus, žinoma, vieną norą - atimti iš žmonių jų menką turtelį. Kas liko nepavogta? Tik žemė, namai...

Vidurinysis sluoksnis - valstybės stabilumo ir demokratijos pagrindas. Kažkam Lietuvoje nepriklausomi žmonės, o ir pati demokratija aiškiai nebepatinka. Gudriai teisinamasi, kad taip yra visur. Tačiau Vakaruose yra vakarietiški atlyginimai, pensijos, efektyvi žemės ūkio ir kaimo palaikymo politika. Ten visai kita situacija.

Bulvarinėje žiniasklaidoje noriai spekuliuoja populistai, demagogai, atviri Lietuvos šmeižikai, kurie niekada laisvės nenorėjo. Jau 15 metų jie rėkia apie sugriautą žemės ūkį, bet net būdami valdžioje nieko nedarė ir nedaro, kad tą žemės ūkį pakeltų.

Yra Lietuvoje problemų. Mums būtina persirgti didžiosiomis rytiečių ligomis: tuščiu politikavimu, nieko neveikimu, alkoholizmu, plintančia narkomanija.

Visa tai turi pakeisti tikras kūrybinis darbas. Ypač verti pagarbos visi, kurie sugeba bent šį tą nuveikti ekonomikoje, kurie remia mokslą, demokratinę spaudą, rimtas partijas.

Vienas istorikas pasakė, kad mūsų istorija - „ubagiška“. Galima piktintis, nes buvo joje daug didžių valdovų, didvyriškų periodų. Bet į savo praeitį turime žiūrėti kritiškai. Iš praeities daug stiprybės nepasisemsime, nes ji, jei ne skurdi, tai tikrai tragiška.

Visgi keikti laisvę dėl naujų tautos egzistencinių problemų neverta. Anksčiau nykome per prievartą, dabar - savo noru, ir tai yra didžiulis skirtumas.

Juk jeigu kas nepatinka, kiekvienas galime protestuoti, laisvai rinkti savo valdžią. To niekada neturėjome, o dabar turime.