Mums reikia tų ginklų

Taip, žinau, ką jūs pasakysite. Hirošima, Nagasakis, apsistumdymas Kuboje prieš daugiau nei 60 metų, Černobylis, Fukušima ir t. t., ir panašiai.

Tai buvo svarbūs ir baisūs įvykiai tiek politiniu, tiek moksliniu požiūriu. Jie palietė ir sugriovė ne vieno žmogaus gyvenimą, tačiau juos apmąstydami, turime suvokti arba prisiminti dar vieną dalyką – yra kita medalio pusė.

Taip, perskaitėte teisingai. Kad ir kaip tai keistai skambėtų, branduoliniai ir kiti masinio naikinimo ginklai turi ir kitą, gerokai pozityvesnę pusę, kuri dažnai neakcentuojama viešojoje erdvėje arba kurios, politika rimčiau nesidomintys žmonės, net nesuvokia.

Ar jums niekada nekilo klausimas: „Kodėl iki pat 2022 m. pavasario Europoje nebuvo jokio rimto, didelio karo?“

Tiesa, buvo Graikijos pilietinis karas, buvo graikų ir turkų karas dėl Kipro, visi tie Balkanų reikalai, buvo Čečėnija, Gruzija, Armėnijos ir Azerbaidžano rietenos dėl Kalnų Karabacho, tačiau gerą gabalą žemyno apimančio, didelių valstybių arba politinių grupuočių karo nebuvo nuo pat 1945 m. vasaros.

Kodėl?

Viena priežasčių – branduoliniai ir masinio naikinimo ginklai.

Esmė yra tai, kad šie ginklai, lošėjų žargonu kalbant „tiek užkelia statymus“, t. y. sukelia tokia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai, turtui ir materialinei gerovei, kad didelėms valstybėms vadovaujantys politikai ėmė vengti didelio, atviro karo su savo konkurentais. Vietoje to jie, kaip rodo Šaltojo karo praktika, ėmė kariauti „svetimomis rankomis“ – trečiosiose šalyse remdami vienas ar kitas dėl valdžios kovojančias grupuotes.

Iš to galima padaryti keistai skambančią ir provokuojančią prielaidą, kad tam tikra prasme branduoliniai ir masinio naikinimo ginklai bent dalį pasaulio padaro saugesne vieta.

Taip yra todėl, kad jį turinčios valstybės arba tos valstybės, kurios leidžia laikyti savo teritorijoje svetimą branduolinį ginklą, įgyja kitą, gerokai aukštesnį statusą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jų žmonės atsiduria priešininkų taikiklyje, tačiau tuo pat metu branduolinio ginklo buvimas verčia tą priešininką elgtis santūriau, ieškoti subtilesnių politinių sprendimų nei atvira invazija.

Izraelis oficialiai nepripažįsta turįs branduolinį ginklą, tačiau kiekvienas mąstantis žmogus, apsvarstydamas šią temą, turėtų užduoti sau keletą klausimų: kaip priešų ir agresyvių kaimynų, kadaise raginusių suvaryti žydus į vandenį ir nudažyti Viduržemio jūrą semitų krauju, apsuptas Izraelis vis dar egzistuoja?

Kodėl tokios valstybės, kaip Egiptas ir Jordanija, galiausiai nustūmė į šalį nacionalistinius bei religinius sentimentus ir perkėlė santykius su žydais į kiek ramesnį lygmenį? Ar taip yra dėl JAV globos?

O gal kaimynų vadai žino, kad ponai izraelitai savo rankovėje turi slaptą kozirį?

O visi tie Izraelio priešo Irano režimo branduolinės energetikos reikalai? Ar jums atrodo, kad Irano valdžia nori tiesiog pigios elektros energijos? Reikia būti tikrai naiviu, kad taip mąstytum.

Kitas pavyzdys – Šiaurės Korėjos režimas – viena šlykščiausių diktatūrų pasaulyje. Tai – tikras pragaras žemėje, tačiau jo niekas dar daug metų nedrįs nė pirštu paliesti. Kodėl? Dėl branduolinių ginklų.

Politiką tyrinėjančiųjų darbuose daug rašoma apie tai, kad savus branduolinius ginklus pasigaminti norėjo ir Irako bei Libijos diktatoriai Saddamas Husseinas ir Muammaras Gaddafis. Šito jie padaryti nespėjo ir galiausiai buvo sudoroti.

Ir gerai, kad taip atsitiko. Šie du žmonės, jeigu taip galima juos pavadinti, buvo monstrai. Jie gavo tik menkutę dalelę to, ko buvo nusipelnę.

Ukraina taip pat nebūtų buvusi užpulta, jeigu 1994 m. Budapešto memorandumu, mainais į saugumo pažadus nebūtų atsisakiusi branduolio arsenalo.

Tačiau tuomet buvo kiek kiti laikai. Intelektualų sluoksniuose buvo kalbama apie istorijos pabaigą, o apie ateities putinus Kremliuje galvojo tik tie, kas išmanė Rusijos visuomenę, istoriją ir buvo linkę į juodą pesimizmą.

Remdamiesi šiais pavyzdžiais, galime padaryti tris labai įžūlias ir kontroversiškas prielaidas.

Pirmoji: branduolinis ginklas savaime nėra blogas dalykas. Svarbiausia, kad jis nebūtų kiniškas ar rusiškas. Kiniškos prekės dažnai lūžta, o atsižvelgiant į Černobylio precendentą, nereikia atmesti prielaidos, kad rusiški branduoliniai ginklai gali sprogti nė nepakilę nuo žemės.

Antra: žmonės, kurie ragina neleisti jo laikyti Lietuvoje, nėra už taiką ir jie neturi „kitokios“ nuomonės. Jie veikiausiai yra naivūs, labai kvaili arba sąmoningai veikia prieš Lietuvos valstybę.

Trečia: jo turėjimas arba laikymas Lietuvos teritorijoje suteiktų mūsų valstybei naują, vertingą statusą.

O apie tuos, kuriems mintis apie amerikietiškas, britiškas ar prancūziškas branduolines galvutes Lietuvoje kelia liūdesį, pasakysime viena: „Tegul jie liūdi.“ Liūdesys yra mažiausia, ko tokie mąstytojai nusipelnė.