Nedideli atlyginimai, aukšti kvalifikaciniai reikalavimai, žemas švietimo sistemos darbuotojo prestižas pūste nupūtė norinčiuosius vadovauti ugdymo įstaigoms. Jų nerandama metų metus, o kai kur net rekordus galima registruoti, kai vienas direktorius vadovauja iškart trims mokykloms.

Kas norės kišti galvą į tą peklą, jei nėra ir ateities užtikrintumo. Tik Seime galima užsibūti amžinai, net ir pamiršus kadencijų skaičių, o mokyklų vadovams juk reikia prikirpti sparnus terminuotomis darbo sutartimis! Iš pradžių įvedusi švietimo įstaigų vadovų kadencijas, nuo šių metų sausio „valstiečių“ Vyriausybė atsileido: jei mokyklų direktoriai gerai dirbs, galės eiti pareigas ir antrą kadenciją.

Ministerija katastrofos neįžvelgia. Buria iš debesų ar kavos tirščių, esą galinčiųjų vadovauti mokykloms – daugiau nei reikia. O norinčiųjų?

Tik va net mokyklos sargas supranta, kad geriau mokytojauti, nei būti vadovu. O mokyklose katastrofiškai trūksta ir vienų, ir kitų. Direktorių – kas dešimtoje šalies mokykloje. Ministerija katastrofos neįžvelgia. Buria iš debesų ar kavos tirščių, esą galinčiųjų vadovauti mokykloms – daugiau nei reikia. O norinčiųjų?

Pasigirsta net svarstymų: kodėl ugdymo įstaigos – gimnazijos, progimnazijos – vadovas turi būti pedagogas?.. Gal kitas klausimas bus: kodėl mokykla negali būti be direktoriaus? Štai JAV veikia kelios dešimtys mokyklų, kuriose vieną vadovą pakeitė mokyklos pedagogų komanda. Pasidalintoji lyderystė, tiesa, gausaus pasiekimų derliaus nesukrovė.

O mūsų švietimo sistemą, panašu, išvis ištiks badas. Liaudies išmintis byloja, kad sausi orai badą padaro septintais metais. Kiek mes jau džiūstam?