Pasaulyje tuo metu vis dar buvo daugybė žmonių, kurie jo nuoširdžiai nekentė arba bijojo, tačiau SSRS žmonių indėlis kovoje su Ašies valstybėmis pirmaisiais pokario metais buvo visiškai išstūmęs iš viešosios erdvės kalbas apie išbuožinimą ir kolektyvizaciją, trėmimus, badą, parodomuosius teismus ir politinius valymus, koncentracijų stovyklų sistemą, 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktą, įsiveržimus į Lenkiją (1939 m. rugsėjo 17 d.) ir Suomiją (1939 m. lapkričio 30 d.) bei žaliavų tiekimą Trečiajam reichui.

Žmonių, žiūrinčių į Josių kaip į neprilygstamą politikos ir karybos genijų, skaičius buvo sparčiai išaugęs, o kai kurie mėgėjai politikuoti netgi ėmė kuždėtis apie tariamus marksistinės ideologijos pranašumus kitų politinių ir ekonominių doktrinų bei santvarkų atžvilgiu.

Net ir seni idėjiniai komunizmo oponentai, prabildami apie brėkštančią Šaltojo karo (1945–1991) epochą, buvo priversti pasakyti Kremliaus šeimininkui pagiriamąjį žodį viešumoje.

„Aš be galo žaviuosi narsiąja rusų tauta, gerbiu ją ir savo karo laikų bičiulį maršalą Staliną. Britanijoje – neabejoju, lygiai taip pat ir čia – žmonės jaučia didelę simpatiją ir geranoriškumą visoms Rusijos tautoms ir ryžtą, nepaisant visų skirtumų ir priešpriešų, puoselėti ilgalaikę draugystę. Mes suprantame, kad Rusijai reikia užsitikrinti savo vakarinių sienų saugumą ir panaikinti Vokietijos agresijos galimybę. Mes džiaugiamės, matydami Rusiją užimant jai teisėtai priklausančią vietą tarp svarbiausių pasaulio valstybių. Sveikiname jos vėliavą jūrose. Ir, svarbiausia – sveikiname arba turėtume sveikinti stabilius, dažnus ir stiprėjančius rusų ir mūsų tautų abipus Atlanto ryšius. Tačiau mano pareiga yra pateikti jums faktus apie susidariusią padėtį Europoje ir, esu tikras, kad jūs norėtumėte tai išgirsti iš manęs. Nuo Ščecino prie Baltijos jūros iki Triesto prie Adrijos per visą žemyną nusileido geležinė uždanga. Anoje pusėje liko visos Vidurio ir Rytų Europos senųjų šalių sostinės. Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija – visi šie garsūs miestai ir aplink juos gyvenantys žmonės liko tame, ką man derėtų įvardyti, sovietine erdve; ir visi jie vienaip ar kitaip ne tik patiria sovietų įtaką, bet ir itin didelę, kai kada, vis labiau griežtinamą Maskvos kontrolę“, – 1946 m. kovo 5 d. Westminsterio kolegijoje (Fultone, Misūrio valstijoje), pasinaudodamas garbės laipsnio suteikimo ceremonija pareiškė Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965), kurio partijai (konservatoriams) per 1945 m. liepos 5 d. rinkimus britų liaudis suvarė peilį į nugarą.

Išsiskiriantys JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos interesai buvo anaiptol ne vienintelis reiškinys, neraminantis iškilius politikus ir platesnio akiračio žmones.

1945 m. rugpjūčio 6 d. „Enola Gay“ vardu pramintam B-29 bombonešiui numetus branduolinį užtaisą ant Hirošimos, visam pasauliui buvo triukšmingai paskelbta apie naujo visa kas gyva ir negyva naikinančio ginklo atsiradimą.

Nors per šį pirmąjį branduolinio ginklo panaudojimą žmonių žuvo mažiau, nei per daugelį mėnesių JAV vykdytus Japonijos miestų bombardavimus paprastesniais užtaisais, naujojo išradimo „privalumas“ buvo tas, kad jis sugriovė dalį miesto ir pasiglemžė kelias dešimtis tūkstančių gyvybių vieninteliu sprogimu. Tai buvo ne tik žudymo ir griovimo technologijų, bet ir politinės galios revoliucija, tad Josius puikiai suprato, kad jis ir jo įpėdiniai, neturėdami panašaus „žaisliuko“, galės susikišti virš Reichstago iškeltą raudonąją vėliavą sau tiesiai į vieną vietą.

Josius nenorėjo likti be grobio Tolimuosiuose Rytuose ir labai greitai įsakė pulti japonų bastionus Kinijoje bei Korėjos pusiasalyje, o kad maža nepasirodytų, buvo dar ir surengta keletas susitikimų Kunceve, kuriuose be Josiaus ir mokslininkų, dalyvavo slaptosios politinės policijos viršininkas Berijų giminės atstovas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953).

Mokslininkai kiek nerimavo, tačiau įkalbinėjimai, gąsdinimai, premijos bei privilegijos atliko savo darbą, tad galiausiai buvo nuspręsta įkurti specialų branduolinio ginklo gaminimo komitetą, kurį prižiūrėtų patsai Lavrentijus Pavlovičius.

Naujoji užduotis ambicingam karjeristui Lavrentijui buvo lyg gyvybės ir mirties klausimas, todėl jis uoliai domėjosi vykstančiais darbais. Jis despotiškai kontroliavo mokslininkus, tačiau tuo pat metu stengėsi neperlenkti lazdos.

„Gal norėtumėte manęs ko nors paprašyti? Nepamirškite, kad mūsų kalėjimuose apstu vietos!“ ir „Tu – geras darbuotojas, bet jeigu šešerius metus būtum kalėjęs lageryje, dirbtum dar geriau“, – šie ir kiti juodojo humoro anekdotus primenantys, Lavrentijui priskiriami posakiai, puikiai liudija, kiek daug kartais galima nuveikti politikoje, pasitelkus šantažą ir grasinimus.

Iš viso jam teko vadovauti kelių šimtų tūkstančių žmonių „kolektyvui“, kurių dalis dirbo vadinamosiose šaraškose – specialiose, tik mokslininkams skirtose įstaigose.

Šios buvo įtrauktos į koncentracijų stovyklų sistemą, tačiau darbo sąlygos jose buvo nepalyginamai geresnės nei kituose lageriuose, o ir pats Lavrentijus be dirigavimo branduolinio ginklo kūrimui visada rasdavo laiko dar ir politinėms intrigoms bei gyvenimiškiems malonumams. Galima netgi teigti, kad jo karjera būtų buvusi sėkminga bet kokioje politinėje santvarkoje, nepriklausomai nuo vyraujančios ideologijos.