Reali padėtis nerodoma

Demografijos temos antrininkė – emigracija. Artėjant rinkimams jai skiriamas ypač jautrus politikų dėmesys. Bent jau žodžiais reiškiamas išvykusiųjų ilgesys, troškimai juos susigrąžinti. Tiesa, kol kas nesuvokiama, kad daugiau nei pusė milijono tautiečių pabėgo ne nuo Lietuvos, o nuo tų pačių politikų sprendimų.

Deja, kol kas niekas konkrečiai neparodo, kokia realiai yra Lietuvos visuomenės būklė ir kokios grėsmės laukia. Dažnai tepasakoma, kad padėtis yra labai bloga. Darbdaviams – kad nebus darbuotojų, valdininkams – kad neliks mokesčių mokėtojų, o prekybininkams – pirkėjų.

Kitaip tariant, visi toliau žiūri iš savo daržo ir į savo pupas, nesukdami galvos dėl bendro paveikslo ir esminio klausimo – o kas laukia mūsų visų? Pateikiame Lietuvos ateities grafiką ir skaičius. Pirminių duomenų šaltinis – Lietuvos statistikos departamentas. Prognozės – pagal dabartinius valstybės gimstamumo ir emigracijos rodiklius.

Padariniai – jau šį dešimtmetį

Ši kreivė parodo vidutinius ir ilgalaikius tikėtinus visuomenės pokyčius, vis dėlto būtina suprasti, kokią įtaką netrukus jie turės mūsų švietimui, socialinei apsaugai, ūkiui, mokesčiams, regionams.

Blogiau yra ne tai, kad po 25 metų Lietuvoje mūsų bus kone perpus mažiau ir gerokai senstelėjusių. Slogiausia ateitis glūdi jau artimiausią dešimtmetį, kadangi valstybėje vaikų nuo 7 iki 14 metų skaičius prilygsta jų prosenelių nuo 74 iki 80 metų skaičiui (vidutiniškai po 100 tūkst.).

Mintyse nubrėžkime šių vaikų liniją į ateitį, kurioje jie taps suaugusiaisiais, taigi – ir maitinančiais valstybę. Matysime, kad po penkerių metų būsimų studentų bus perpus mažiau nei šiandien. Atitinkamai, aukštosios mokyklos, universitetai arba neišvengiamai turės jungtis, arba užsidaryti, netekę klausytojų.

Po dešimties metų perpus mažiau jaunų žmonių sieks būsto, baldų, kelionių, draudimo, automobilių, mobiliojo ryšio, pramogų ir kitų paslaugų. Masiškai užsidarys paslaugų, aptarnavimo įmonės net vidutiniuose miestuose, nes juose tiesiog nebeliks poreikio.

Dar po penkiolikos metų ši duobė pasieks šeimos ir vaikų laikotarpį. Keleriopai mažesniam kiekiui šeimų reikės antro būsto, namo, vaikų priežiūros paslaugų, maisto produktų, drabužių, avalynės. Užtat pensininkų skaičius, palyginti su jaunimu, dvigubės. Vienam ateinančiam į darbo rinką asmeniui teks du išeinantys iš jos vyresni žmonės.

Pensijų nebus iš ko mokėti

Tikėtina, kad skirtingose savivaldybėse pokyčiai bus labai nevienodi. Vilnius, galbūt Kaunas, Klaipėda patirs švelnesnius vartojimo, senėjimo nuosmukius, užtat mažesni miestai jau po kelerių metų susidurs su ištuštėjusių daugiabučių ir uždarytų mokyklų, ligoninių, vaiduokliais.

Nesiimant realių (o ne rinkimų pažadų) sprendimų, dabartinės būklės Lietuvos visuomenė per artimiausius 25 metus sumažės maždaug milijonu gyventojų. Negana to, jeigu dabar vidutinis Lietuvos gyventojo amžius yra 49 metai, apie 2050-uosius jis sieks 55 metus.

Vadinasi, kad jau po kelerių metų dirbančiųjų skaičius taps mažesnis už išlaikomų (vaikai, pensininkai). 35–45 metų Lietuvos dirbančiųjų karta nebegaus savo pensijų, nes tos lėšos jau bus sunaudotos ir dar teks skolintis dabartinių 50–55-mečių pensijų labui.

Paskutinis šansas

Ne mažiau grėsmingų prielaidų sąrašą galima tęsti per kelis laikraščio numerius. Vis dėlto to, ką išvardijome, pakanka aiškiai išvadai. Prieš mūsų akis – Lietuvos mirties grafikas.

Gali būti, kad į jį nusispjauti lengvatinio apmokestinimo įmones laisvai kilnojantiems didiesiems šalies verslinykams, ilgaamžiams politikams, užsisėdėjusiems savivaldybių funkcionieriams, kurių (ir jų vaikų ateitis) lengvai gali būti piešiama bet kokioje Europos šalyje.

Deja, šis vaizdas iš esmės negali tenkinti tų, kurie toliau aria žemės ūkyje, fabrikuose, smulkiojo verslo, švietimo, sveikatos priežiūros ar rūpybos įmonėse. Tų, kurių sąskaitose nėra apvalių sumų, akcijų, nuosavybių Monake, tačiau tėra viltis gyventi augančioje, o ne merdinčioje valstybėje.

Kažkada JAV prezidentas Ronaldas Reagan‘as sakė: "Valstybė pati savaime yra didžiausia problema, o ne ją valdančių politikų problemų sprendimo priemonė." Todėl artėjančių Seimo rinkimų ir partijų gerinimosi laiku mums nebelieka nieko kito, kaip griežtai reikalauti aiškių politikų sprendimų ir pasiūlymų, kaip išvengti artėjančios katastrofos.

Šis Lietuvos laikotarpis iki 2020 m. yra paskutinis, kai galime gelbėti valstybę ir visuomenę.