1. Jie patys nežino, ko nori. Kodėl Estijai sekasi geriau nei Lietuvai? Nes Estija nuo pat pradžių žinojo, kad išstojusi iš sovietijos sieks tapti skandinaviško-suomiško modelio kraštu.

Lietuvaičiai vienu metu nori, kad mūsų krašte būtų: socialinė apsauga ir ekonomika, kaip Skandinavijoje; laisvės ir teisės, kaip Amerikoje; tvarka ir vertybės, kaip Šiaurės Korėjoje; neutralumas ir referendumai, kaip Šveicarijoje, ir dar būtų labai „fainiai“, jeigu viskas būtų unikalu, tautiška ir lietuviška.

Problema yra tik tai, kad visi šie ekonominiai-politiniai modeliai iš esmės yra penki labai skirtingi keliai ir visų jų sklandžiai suderinti neįmanoma. Kitaip tariant, Lietuva ir lietuvaičiai yra tarsi mergelė, kuri nori „biškutuką pabūti“ su vienu, su kitu ir dar išlikti skaisčia, padoria visų gerbiama dama.

Neįmanoma sukurti tokios Lietuvos, kur vienu metu patenkinti jaustųsi ir seni sovietiniai nomenklatūrininkai su savo „tarybiniu“ paveldu, ir buvę politiniai kaliniai-tremtiniai su savo nuoskaudomis.

Tai dvi skirtingos, viena kitai prieštaraujančios politinės jėgos, ir viena jų turės anksčiau ar vėliau pripažinti pralaimėjimą bei trauktis, negavusi „paveldo“ statuso.

Arba imkime kitą pavyzdį. Vienu metu Lietuvos valdžia čiulba norinti pagerinti santykius su Kinija bei suokia esą pasiruošusi priimti daugiau JAV karių. Šiuo metu yra didelė tikimybė, kad Kinija ir JAV anksčiau ar vėliau kariaus, o tokioms smulkioms valstybėlėms kaip mūsiškė teks pasirinkti kažkurią vieną konkrečią pusę.

2. Jie sako viena, daro kita ir atrodo, kad visai negalvoja. Pasakykite, kaip jūs tikitės vienu metu įsteigti Regionų ministeriją, nugriauti ir iš naujo pastatyti nacionalinį stadioną, tęsti beprasmišką dalyvavimą „Eurovizijoje“, remti Ukrainą bei skirti daugiau lėšų savai gynybai? Įvesdami nekilnojamojo turto mokestį ar bandydami kažkaip kitaip realizuoti politikos „sysų“ erotines fantazijas apie progresinius mokesčius? Sėkmės.

3. Jie užsiima ne tuo, kuo reikia. Šiuo metu viso pasaulio dėmesys nukreiptas į Artimuosius Rytus ir Lietuvos Prezidentas, jeigu jam nuoširdžiai rūpi „gynyba“, turėtų tuojau pat išreikšti visokeriopą paramą Izraeliui arba prisipažinti esąs melagis bei pulti garbinti Kremliaus draugą Iraną.

Ką darė mūsų valdžia? Kažką išburbeno apie tai, kad aukštos naftos kainos naudingos Rusijai, todėl, suprask, vėl dėl visko kalti žydai.

O kas tuo metu rūpi kitiems lietuvaičiams? Ogi iš Baltarusijos atklydusi meška, vasaros džiaugsmai, nesibaigiančios šventės bei žmogaus, kuris nebuvo monarchu, paskelbimas Lietuvos karaliumi. Jie dar labai norėtų, kad prie okupacijos netiesiogiai prisidėjusios vidutiniškos kaimo poetės balvono neiškeltų ir dar kad būtų galima valstybinius sprendimus nepriklausomai nuo Seimo ir Vyriausybės priiminėti referendumais.

4. Jie kiša nosį ne į savo reikalus. Žmonėms Lietuvoje svarbiausia ne tai, ką sugebi ir darai, o tai, kaip atrodai, kiek pinigų ir turto turi, su kuo gyveni ar poruojiesi, kokie tavo ryšiai su miesto valdžia ar partijomis, kada tavo bute įsijungia ar išsijungia šviesos, kokį automobilį vairuoji ir t. t.

Gali būti netgi vaistų nuo vėžio išradėjas, bet jeigu būsi susikivirčijęs su savo giminaičiais, kalbos apie tai toli pasklis, ir nepažįstami, pirmą kartą matomi žmonės, sutikę tave gatvėje, raukysis, nutaisę smerkiančius, „orius“ veidus, ir tu turėsi spėlioti: „Kas tie ypatos ir kuo gi jiems prasikaltai?“

5. Jie myli mirusiuosius labiau nei gyvuosius. Žmonės Lietuvoje mėgsta savo aplinkiniams, giminaičiams, draugams ir pažįstamiems daryti beprasmišką visokeriopą spaudimą kone visais gyvenimo klausimais ir kitaip juos „ėsti“, tačiau tada, kai žmogus numiršta arba nusižudo, jis jį pribaigusiems dvasiniams vampyrams tampa kone šventas. Tada jie visi lapkričio pradžioje suplūsta prie kapaviečių su gėlėmis bei žvakutėmis ir lipa vieni kitiems per galvas iš meilės mirusiems.

6. Jie stokoja kūrybingumo, įžūlumo ir drąsos. Jeigu lietuvaičiai būtų kūrybingesni, jie savo nemeilę artimui paverstų nacionaliniu verslu, tačiau tam, kad paverstum Lietuvą didžiausiu pasaulyje laidojimo paslaugų teikėju, reikėtų mesti iššūkį visuotinėms moralės normoms ir bent šiek tiek ciniškiau žvelgti į gyvenimą, o tai už vienybę agituojančio narcizo valdomame katalikiškame krašte beveik neįmanoma. Tą galėtų padaryti žydai ar protestantai, bet tik ne sovietmetį garbinantys Lietuvos katalikai.

7. Jie laikosi dvejopų moralės standartų. Ar atsimenate, kokia šventeiviško pasipiktinimo ir pasmerkimo banga kilo visais lygiais, kai Eligijus Masiulis buvo pagautas su „MG Baltic“ pinigais? Milžiniška.

O kokia žmonių reakcija dabar, kai pasirodė pranešimų, kad už korupciją jau teistas premjeras gali vėl sukti kažkokius „šmaklius“? Jokios.

Kodėl taip yra? Nes E. Masiulis, kaip ir Landsbergiai, „niekam nepatinka“, o G. Paluckiukas yra „paprastas“, „savas“, „žmogiškas“, visai kaip amžinatilsį AMB.

O dėl korupcijos? Na, juk visi kartais nuneša vokelį medikams ar pasiūlo kokį eurą kelių policininkui. Visiems pasitaiko?