Gyvai ir virtualiai, geranoriškai ir piktai buvo klausiama, kas kiek vaikų turi, įskaitant priekaištus ir man – užuot rašęs, geriau  galvočiau apie atžalas. Žinoma, vieniši suaugę ir Lietuvoje likę piliečiai nėra didžiausias valstybės džiaugsmas, tačiau tai vis tiek geriau nei tokie pat asmenys su vaikais išvykę iš jos.

Grįžkime prie gimstamumo skatinimo ir priekaištų ar raginimų vienų kitiems arba valdžiai (dėl nepakankamų motinystės/tėvystės salygų). Būsiu atviras – net ir po tris vaikus turėsiančios naujos Lietuvos šeimos padėties neišgelbės. Lietuva yra praradusi per daug jaunų žmonių, kad sugebėtų atlaikyti (vartojimo, mokesčių, socialinės apsaugos prasme) kartų kaitą ir sulaukti naujo gimstamumo derliaus.

Tam kad veiktų gimstamumo skatinimas pirmiausia reikia, kad būtų kam gimdyti. Pateikiu dar vieną lentelę, parodančią, kaip smarkiai dėl emigracijos subyrėjo Lietuvos vaikų grupė (1–18 metų). Lentelės moterų eilutėje matyti, kad šiuo metu galinčių gimdyti piliečių (nuo 20 iki 35 metų) Lietuvoje yra apie 360 tūkstančių. Tačiau po penkiolikos metų tokių galimų (20–35 m.) motinų bus vos 220 tūkstančių.

Naivu tikėtis, kad jos pagimdys bent tiek pat vaikų, kiek dabartinė motinų karta, nebent Lietuvą papildytų šimtai tūkstančių pabėgėlių. Tačiau ar tokią mišrią Lietuvą norime matyti? Taigi, demografinės padėties sprendimas – ne gimstamumas, o emigrantų susigrąžinimas. Nėra jokios kitos išeities, kaip atkurti dabartinę vaikų ir būsimąją suaugusiųjų kartą.

Todėl pirmasis siūlymas visuomenei: baigti keiksnoti išvykusius mūsiškius. Pati Lietuvoje likusi visuomenė turi labai aiškiai pasakyti sau ir valdžiai, kad emigrantai yra mūsų bendras gėris ir būtinybė. Neskirstyti išvykusių savų Petrų nuo kitų Jonų arba dorų šeimos Agnyčių nuo blogų kaimynų Sandryčių. Suprasti ir sutikti, kad jie visi yra vienas mūsų kūnas ir kraujas.

Kai kas gali prieštarauti, kad toks suvokimas jau yra. Jeigu taip, neturėtume klausimų dėl dvigubos pilietybės, elektroninio balsavimo ir kitų nuotolinių emigrantų teisių dalyvauti Lietuvos gyvenime. Todėl netikėkite, kai kažkas suokia, kad tokios galimybės prieštarauja Konstitucijai ar demokratijai. Supraskite – tuo tik apsimetama siekiant iki galo nukirsti lietuviškas išvykusiųjų šaknis ir norą sugrįžti.

Drauge turime suprasti, kad nuotolinis emigrantų ryšys, jų tebekuriama "Sodra" giminėms Lietuvoje (milijardinės perlaidos grynaisiais artimiesiems) yra nepakankama ir laikina. Metas apsispręsti įvairiems mokesčių, verslo, energetikos, savivaldos pokyčiams, kad emigrantai rizikuotų sugrįžti ir viską pradėti iš naujo.

Privalome svarstyti, kad parvykusius emigrantus verta metus atleisti nuo gyventojo pajamų mokesčių, nes per ateinančius dvidešimt jie grąžintų dešimteriopai. Turime ryžtis jų kuriamo ar perkeliamo į Lietuvą verslo bent pirmus metus neapmokestinti sulygtais veiklos mokesčiais, nes per ateinančius penkerius jie sumokės keleriopai. Sakysite – išduodame vietinius? Bet nepamirškime, kad grįžti su vaikais į naujus namus, naują darbą per dieną neįmanoma. Todėl kelių mėnesių grįžimo prastova turi būti deramai įvertinta.

Tai anaiptol ne visi ir dar ne tokie išsamūs siūlymai, apie kuriuos emigrantų ir savo pačių labui vėliau kalbėsime. Tačiau visa tai patvirtina žinomą išmintį – tikėtis gauti (išvykusiuosius) gali tada, kai kažką duodi (lūkesčius ir grįžimo sąlygas).

Belieka apibendrinti: dvigubai duoda tas, kas duoda greitai.