Jiems valstybės biudžetas – neišsemiamas klondaikas. Ir jie ne tik atima orią senatvę iš mūsų senjorų. Jie atima ateitį ir iš mūsų vaikų.

Visi stebimės, kodėl švietimo kokybė Lietuvoje, nepaisant didėjančio finansavimo, prastėja. Bet, ar verta stebėtis, kai konservatorių partijos, kuri daug metų „kuruoja“ švietimo sistemą, lyderių pagrindinis ir ypač pelningas šeimos biznis yra privačių mokyklų ir darželių plėtra... Jiems nereikia gerų kokybiškų valstybinių ir savivaldybių mokyklų, kitaip jų privačios mokymo ir ugdymo įstaigos, už kurias moka ir valstybė, ir patys tėvai, niekada neblizgės. Todėl apkraukime valdiškas mokyklas pertekliniais reikalavimais, nurodymais ir metodikomis, laiku neduokime vadovėlių ir pastoviai viską „reformuokime“. Ir šiame niekad nesibaigiančiame procese būtinai dalyvaus savos VšĮ, centriukai ar „ekspertai“ – „eurų – čiulpių“ armijos grandiniai, kurie padaro viską, kad tik nebūtų laiko mokymui. O štai privačiose mokyklose viskas kur kas paprasčiau – mokymas vyksta pagal tarptautines programas, pvz. Kembridžo (Cambridge International Examinations, CIE), kuri buvo sukurta dar1988 metais.

Tad Rugsėjo 1-ąją tėvai pasitinka ne su džiaugsmu, o su baime – kur ir kaip mokysis vaikas, ar po eilinės reformos pasirinkta mokykla nebus uždaryta?

Regionuose dar blogiau. Konservatorių švietimo ministrai priėmė sprendimą atimti iš ugdymo įstaigos gimnazijos statusą, jei III-ioje klasėje nebus 21 mokinio. Tiesa, prieš rinkimus vėl numetė kaulą regionams – „laikinai“, t.y., šiais metais ši tvarka negalios. Ir vėl tas nepastovumas ir laikinumas, nuo kurio pavargo mokytojai, tėvai ir vaikai. Tuo tarpu privačiose mokyklose viskas priešingai – ten mažesnės klasės yra kokybės parametras ir siekis, kad mokinių skaičius neviršytų 20 mokinių.

Tad tėvams belieka sukti galvas, kur gauti pinigų stabiliam mokslui privačioje mokykloje. Pasirinkimas vaikus auginančioms šeimoms dažnai būna labai skausmingas – kur gauti lėšų „nevaldiškam“ mokslui, korepetitoriams, būreliams, kai nebeužtenka pinigų susimokėti už būsto paskolas.

Turime pripažinti, kad tai, kas pastaruoju metu vyksta su būsto paskolomis, yra tiesiog skandalinga – valdžia skelbia, kad reikia išsaugoti nykstančią Lietuvą, o ką padarė (išskyrus grasinimus įvesti naujus nekilnojamo turto mokesčius), kad jauna šeima galėtų sau leisti įsigyti būstą? Nieko.

Užtat perteklinio reguliavimo ir biurokratijos – nors vežimu vežk! Vien už biurokratiją (A klasės būsto reikalavimas) kiekvienas būsto pirkėjas permoka apie 300 eurų už kvadratinį metrą. Jei butas 50 kv.m. – tai permoka siekia 15 tūkst. eurų! Bankams – tai papildomas pelnas ir prie sertifikavimo paslaugų prisišliejusių „eurų-čiulpių“ nuopelnas.

Apskritai, pirmo perkamo būsto PVM reikia mažinti iki 10 proc., taip kaip yra daugelyje ES šalių, o Lenkijoje net palūkanos kompensuojamos. Kita labai efektyvi priemonė – municipalinio ilgalaikio būsto nuomos fondas su parengta ilgalaikės būsto nuomos programa. Tai būtų puiki galimybė jaunimui ir jaunoms šeimoms apsirūpinti būstu, nesiskolinant iš bankų, verčiančių jaunus žmones gyventi nuolatinėje baimėje.

Vis kalbame apie desovietizaciją – keičiam gatvių pavadinimus, linčiuojam Justiną Marcinkevičių. Bet desovietizaciją turime pradėti ne nuo paminklų griovimo, o nuo tikrų jų simbolių – sovietinių bendrabučių. Būsto čekių programa buvusiųjų bendrabučių butų savininkams leistų čekį išsikeisti į kitą būstą. Tokių bendrabučių nuosavybė pereitų savivaldybėms, kurios juos galėtų griauti ir statyti naujus modernius gyvenamuosius namus ir taip į regionus pritraukti jaunus specialistus.

Kitas sovietmečio reliktas – sodininkų bendrijos statusas. Reikia ne tik jo atsisakyti, bet įtraukti sodininkų bendrijas į savivaldybių ir miestų planavimą bei administravimą – ten gyvenantys žmonės nusipelno oraus gyvenimo, o ne nuolatinės baimės, kad su visomis problemomis bus palikti likimo valiai.

Bijoma sakyti, ką galvoji, bijoma prarasti darbą dėl staiga padidintų mokesčių ar naujos „savų įdarbinimui“ valstybinėse įstaigose parengtos valdymo reformos.

Ar pastebėjote, kaip dažnai savo gyvenime pradėjome vartoti žodį baimė? Ši valdžia sugebėjo sukurti tokią atmosferą, kad pradėjome jaustis nepatogiai savo pačių Tėvynėje: bijoma sakyti, ką galvoji, bijoma prarasti darbą dėl staiga padidintų mokesčių ar naujos „savų įdarbinimui“ valstybinėse įstaigose parengtos valdymo reformos.

Mes, realiai dirbanti ir kurianti Lietuva, šiai partinių biurokratų ir jų „eurų- čiulpių“ armijai privalome garsiai pasakyti: „Tai mes jus išlaikome!“. Ir mums nusibodo propagandinis ir politizuotas spaudimas visais gyvenimo klausimas – pradedant teise sakyti, ką galvoji, baigiant nurodymais, kaip auklėti ir auginti savo vaikus.

Pagarba Tėvynei ir šeimai – neabejoju, kad tai svarbu kiekvienam konservatyvaus liberalizmo šalininkui, kuris mąsto savo protu, savarankiškai dirba, išlaiko savo šeimą ir kuria Lietuvai. Ir kuris visiškai nusivylė valdžioje užsibuvusiais įvairių atspalvių liberalais ir savo rinkėjus apgavusiais bei visas tradicines konservatyvias nuostatas išdavusiais konservatorių partijos lyderiais. Ir kalbu ne tik apie pamintas ideologines vertybes – šios valdančiosios daugumos korupciniai santykiai ir neišmanymas skurdina Lietuvą, atimdamas didesnes pensijas, galimybę laiku patekti pas gydytoją, gerus kelius ir kokybišką švietimą mūsų vaikams.

Laukite tęsinio