Kur eini, Lietuvos švietime?

Artėja rugsėjo 1-oji ir vėl kirba klausimas, kaip spręsime švietimo klausimus naujais mokslo metais. 2022 mokslo metų brandos egzaminų sesija pagarsėjo 35 proc. matematikos egzamino neišlaikiusių abiturientų antirekordu. Išimtis tai ar sisteminio pobūdžio problema? Vienareikšmiškai galima teigti, jog problema yra sisteminė dėl savo nesistemingumo. Skamba dviprasmiškai ir visgi tai tiesa.

Susiduriame su sistemine problema, nes daugiau nei du dešimtmečius po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo nesėkmingai ieškoma optimalaus šalies švietimo modelio. Visą šį laiką kiekviena valdančioji dauguma laikė ir tebelaiko savo pareiga švietimą reformuoti. Bet kiekvieną sykį tokius sprendimus nulemia ne realus poreikis, o politinė valia. Valdžios tiesiog nori palikti pėdsaką. Iš čia nesistemingumas. Atsakomybę už tai turėtų prisiimti ne tik politikai, bet ir edukologai, Švietimo ministerijos specialistai. Kokias esmines klaidas jie daro?

Pirmoji klaida – visos ankstesnės švietimo patirties atmetimas ir užsienio „pažangių“ patirčių vaikymasis. Nesuvokiama, kad švietimas visada neišvengiamai susijęs su kultūrine tradicija, tautos mentalitetu. Svetimų praktikų diegimas, paremtas anglosaksiškos ar skandinaviškos patirties perėmimu ir dažniausiai imitacinis. Tose šalyse prie jų sistemos buvo eita daug metų, nuosekliai ir atsižvelgiant į situacijos kaitą. Nors tą dažnai neigiame, esame katalikiškos kultūros ir iš jos išplaukiančio mentaliteto visuomenė, todėl net pažangios protestantiško mentaliteto praktikos mums sunkiai tinka. Pavyzdžiui, kadangi britų visuomenė seniai tautiškai įvairi, jų metodikos akivaizdžiai yra orientuotos į skirtingų patirčių ir nuostatų turinčių asmenų sąveiką. Lietuvos visuomenė itin homogeniška, vientisa.

Stebina paviršutiniškumas. Šitaip besižavint Suomijos švietimo pasiekimais, skatinant į juos lygiuotis, jais sekti, niekas taip ir neišvertė suomių sistemos. Maža to, sąmoningai nutylima, kad pereiti į aukštesnės pakopos ugdymo programą (pavyzdžiui į gimnazijos lygmenį) Suomijoje gali tik tie, kurie gebėjo peržengti numatytą mokymosi pasiekimų slenkstį. Tokia praktika turi ateiti su Naująja vertinimo sistema, bet tas slenkstis toks žemas, toks nedrąsus, kad nespręs įsisenėjusios nesimokymo problemos. Valstybinių brandos egzaminų išlaikymo slenkstis irgi neveikia kaip paskata siekti aukštesnių mokymosi rezultatų.

Žvalgantis į užsienio gerąsias praktikas, vertėtų pamatyti ne tik anglosaksų ir skandinavų, bet kaimynų lenkų, vokiečių, prancūzų patirtis, nes jų mentalitetas ir kultūrinė tradicija yra mums artimesnė.

Antroji klaida – Lietuvos valstybės vaidmuo švietime, jos švietimo politika. Paskaičius partijų rinkimų programų švietimo politikos dalį esminių skirtumų neįžvelgsime. Nesutariama nebent dėl švietimo tinklo optimizavimo, diskusijų dėl turinio nėra. Trūksta strateginio požiūrio į švietimą. Kur ir kodėl eina Lietuva, kokias ambicijas sau kelia ir kokias prielaidas turi jas įgyvendinti? Iš to turėtų kilti švietimo kaitos tikslai. Kol valdančioji dauguma nepradės elgtis kaip suverenios valstybės valdžia, o tik orientuosis į Europos fondų teikiamų lėšų įsisavinimą, apie pažangą švietime galime pamiršti.

Daugelis naujovių ateina trumpalaikių projektų pavidalu. Keičiasi projektai, keičiasi kryptis. Taip yra nutikę su Bendrojo ir vidurinio ugdymo programomis. Jų rengėjai iš esmės atėjo laimėdami viešųjų pirkimų konkursą be konkurentų ir vadovaudamiesi savo pačių supratimu, o ne valstybės užsakymu, kurio būta tik tiek, kiek naujosios švietimo gairėse atsispindėjo tarptautinės rekomendacijos.

Valstybė, kuri siekia esminių teigiamų pokyčių, gerbia save ir piliečius, turėjo šiam darbui surinkti iškiliausius edukologus ir mokytojus dalykininkus. Praktika buvo kitokia. Kritika ir siūlymai, kuriuos mokslininkai ir mokytojai teikė programų rengėjams, tebuvo procedūrinis demokratinės diskusijos imitavimas. Svarbiausia, kad nebuvo pasiekta jokių dalykinių ryšių tarp atskirų programų, išskyrus ugdomas kompetencijas, bei ignoruotas esminis klausimas – ką gi rengiamės išugdyti? Kolkas ugdome vartotoją, kandidatą studijuoti universitete, o ne Lietuvai dirbti ir ją ginti pasirengusį pilietį. Su tokia vertybine sistema vargu, ar galima tikėtis tvarios Lietuvos ateities.

Valstybės politikos trūksta ir švietimo finansavime. Švietimas yra skurdus, pradedant atlygiu už mokytojų (pedagogų) darbą ir baigiant įvairių švietimo problemų sprendimu. Akivaizdus to pavyzdys yra mokinių su specialiaisiais poreikiais ir patiriančių mokymosi sunkumų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas. Trūksta lėšų mokytojo (arba tokio mokinio) padėjėjams samdyti. Dauguma jų neturi tinkamo profesinio pasirengimo tokiam darbui. Nuolat kalbama apie skaitmeninių technologijų diegimą, bet neįperkama ir neadaptuojama (pagal kalbą ir ugdymo programą) tikrai puiki užsienio produkcija, o savos gamybos tegebama suprogramuoti tik virtualaus popieriaus lygmenyje su minimaliu interaktyvumo ir vizualizacijos lygmeniu. Liberali vadovėlių rinka tarnauja leidėjų verslui, pataikauja vartotojui mokiniui, bet konkurencija neperkeliama į Nacionalinio konkurso geriausiems vadovėliams parengti lygmenį. Visada kelia pavydą angliški vadovėliai savo parengimo ir infrastruktūros su jais dirbti lygiu ir kokybe.

Prie švietimo politikos problemos galima priskirti ir mokytojų (pedagogų) kvalifikaciją, karjeros galimybes. Kvalifikacijos kėlimas nuėjo pinigų įsisavinimo, eklektiškos decentralizacijos ir įvairių mokymų sertifikatų kolekcionavimo keliu. Neišspręsta nė viena aktuali švietimui problema, kad ir žemi Lietuvos mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose. Mokytojo karjeros ateityje išvis nebus, kas dar labiau atbaidys nuo šios profesijos jaunimą, o „kadrų kaita“ ugdymo įstaigose taps neišsprendžiama problema. Švietimo ministerijos pateiktas karjeros modelis uždeda papildomas funkcijas pedagogams, didina jų profesinės veiklos kontrolės lygį ir jo biurokratizavimą, o per savivaldybėms nustatytas pedagogų kategorijos kvotas neliks net prielaidų profesinei karjerai ir su ja susijusiam finansiniam dirbančio pedagogo suinteresuotumui. Ne paskutinėje vietoje yra ir formulė, pagal kurią pagrindinio ugdymo programa užbaigiama gimnazijoje, praktiškai tiesiog pereinant iš progimnazijos į aukštesnę pakopą be jokių reikalavimų atitikimo.

Trečioji problema – Lietuvos visuomenės požiūris į švietimą. Mokykla ir mokytojas yra demonizuoti. Tai viena populiariausių temų spaudoje ir socialiniuose tinkluose, ypač suaktyvėjanti tokiais atvejais, kaip matematikos brandos egzamino fiasko arba prakalbus apie korepetitorius. Pastarųjų dažniausiai prireikia tiems, kurie dėl nesimokymo turi labai daug spragų, o valstybiniai egzaminai būna ant nosies. Nesimokymo ir pamokų nelankymo Lietuvoje niekas nelaiko kritine žemų mokymosi pasiekimų priežastimi. Kalti lieka mokytojai, kurie nesugebėjo mokinio „užnorinti“. Tėvai dažniausiai nelinkę prisiimti atsakomybės už savo vaiko mokymosi pasiekimus, jie „šokdina“ mokytojus ir administracijas, išsireikalaudami reikiamo įvertinimo. Šiuo atveju visa įstatyminė bazė ir mokyklų vadovų politika yra labiau tėvų pusėje, o mokesčių mokėtojų (t. y. pačių mokinių tėvų) švietimui skirtos lėšos lieka iššvaistomos. Tikrojo ir būtino bendradarbiavimo tarp tėvų ir mokytojų nėra.

Visuomenė nežino, ko jai tikėtis iš švietimo. Plinta požiūris, kad reikia socializacijos, vaiko užėmimo, kad tik jiems būtų įdomu ir jie nekvaršintų galvos tėveliams. Iš dalies nesimokymas ir motyvacijos mokytis neturėjimas kyla ir iš vaiko pervargimo. Šalia tikrai nemažo mokymosi krūvio vaikai tėvų iniciatyva grūdami į būrelius, į dailės, muzikos ar sporto mokyklas. Augantis organizmas, bręstanti psichika nepakelia tėvų lūkesčių. Vaikui nebelieka laiko pabūti su savimi ir jėgų mokytis. Įvairios su švietimu susijusios indoktrinacijos dezorientuoja.

Pasakymai, kad vaikas turi nuspręsti, ko turi mokytis, arba kad žinios nereikalingos, nes visada galima „pasigooglinti“, žlugdo mokymosi poreikį. Progresyvistinis požiūris į ugdymąsi nukreiptas į vaiko dažnai neįsisąmonintų ar primestų įgeidžių tenkinimą, veda šiuolaikinį švietimą į aklavietę. Tai nepripažįstama. Tad kur eini, Lietuvos švietime? Lietuvos ateitis, J. Marcinkevičiaus žodžiais, vaikšto mokyklų koridoriais. Lietuvai žūtbūtinai reikalinga mesti trumpalaikes madas ir parinkti šiai ateičiai kryptį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

atstatyt m---klų mokymo metodiką.

atstatyt m---klų mokymo metodiką. portretas
SU STRAIPSNIO turiniu sutinku .Blogai ,kad sugriautas pedagoginis institutas...TSRS LIETUVOJE buvo gera mokymo sistema visuose dėstamuose dalykuose...KODĖL TOS NESĄMONES daromos?KUO skiriasi testai nuo loterijos bilieto?Kur dingo dailyraštis ,kuris ugdo susikaupimą?Kur dingo kūrinių analizės ir tt, kurie ugdo loginį mąstymą?

PAMĄSTIMUI

PAMĄSTIMUI portretas
ATLEISKIT ir nesupykit AŠ SENJORA Mokiausi TARYBŲ SĄJUNGOJE IR SUGEBĖJAU išspręsti-įtariu jog ašuonmetes programos uždaviniai.Iš po 1990m mūsų vaikai nuvykę pagal mainų programą neturėjo ką veikti o atvykelių žinios blogos buvo ir elgesys..Nežinau kaip ir kodėl ,bet visada norėjau eiti į m-klą.Neviskas blogai buvo Tarybų sąjungoje ,neviskas gerai ES

partskolu palikimas

partskolu palikimas portretas
Buvo milicijos mokykla-dabar Riomeris-,t,y.bedarbiu kalve.Nes sovietinio svietimo niekas taip nereformavo,tik sovietiniai akademikai prikure gausybe lyg nuosavu uab-u visokiu akademiju,universitetu,institutu,kad uz valstybes pinigus gamintu diplomus,o ne specialistus.Ir taip pat sovietine liko teisesauga,teismai ir daugybe kitu instituciju.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Afrika Lietuvoje
    Afrika Lietuvoje

    Lietuva turės futbolo stadioną. Normalų futbolo stadioną. Šiuos žodžius reikėtų kartoti vėl ir vėl, kad patikėtume tuo, kas neseniai tapo realybe. Ilgus dešimtmečius trukusios dejonės, kad mūsų futbolininkams nėra kur gainioti svi...

    2
  • Krizė po krizės. Kaip nepasiduoti chroniškam stresui?
    Krizė po krizės. Kaip nepasiduoti chroniškam stresui?

    Viena paskui kitą ištinkančios krizės – pandemija, karas, ekonominiai iššūkiai – veikė ir tebeveikia žmones gana intensyviai, o neturint užtektinai laiko atsigauti, tikėtina, galima atsidurti chroniško streso b...

  • Nuostabos dovana
    Nuostabos dovana

    Prieš kelias savaites Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gediminas Jankus vieno iš dienraščių žurnalistams skambiai pareiškė, kad programos „Kaunas 2022“ renginių vadybininkai ir organizatori...

    1
  • Viagra Rusijos prezidentui
    Viagra Rusijos prezidentui

    Ar daugiau nei du dešimtmečius Rusijos prezidento soste sėdintį Kremliaus caraitį Vovočką (1952) derėtų lyginti su Adolfu Hitleriu (1889–1945)? Nuo pat Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) laikų A.Hitlerio pavardė, jo asmuo ir su ju...

  • Ar Lietuva sulauks demografinės žiemos?
    Ar Lietuva sulauks demografinės žiemos?

    Gyventojų statistika rodo, kad 2022 m. Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, gyventojų skaičius sparčiau mąžta tik Bulgarijoje, o dėl prasčiausių rodiklių konkuruojame su Latvija ir Ukrai...

    7
  • Bulviakasis Baltarusijoje
    Bulviakasis Baltarusijoje

    Suomiams prireikė daugiau nei trijų dešimtmečių, kol galiausiai ryžosi atsikratyti dar nuo Šaltojo karo laikų pietinėje Suomijos provincijoje užsilikusios bronzinės bolševikų vado stovylos, kurią kadaise Kotkos miestui padovanoj...

  • Kas būtume be savo mokytojų?
    Kas būtume be savo mokytojų?

    Mokytojų diena – šventė ne tik mokytojams. Šią dieną švenčiame ir mokinystės džiaugsmą. Juk visi šiame gyvenime esame mokiniai ir kiekvienas žvalgomės mokytojo, į kurį galėtume lygiuotis, juo sekti. ...

    3
  • E. Lucasas: Rusija pralaimi karą – pasiruoškite pasekmėms
    E. Lucasas: Rusija pralaimi karą – pasiruoškite pasekmėms

    Vladimiras Putinas negali laimėti. Bet Ukraina gali. Vieninteliai klausimai – kada, kokia kaina, kokiu mastu ir kas nutiks po to. Toks yra verdiktas po septynių mėnesių kruviniausio ir destruktyviausio karo, kokį Europa yra patyrusi nuo 1945-ųjų. ...

  • Mokytojo dieną pasitinkant
    Mokytojo dieną pasitinkant

    Rugsėjui nueinant Naujamiestyje susitikau seniai nematytą vieną savo pačių pirmųjų auklėtinių, ne ką jaunesnį už mane ir jau stipriai apšarmojusia, kaip ir mano, barzda. Pasišnekučiavom. Ir staiga jis man uždavė klausimą: „K...

    3
  • Naftos spalvos perspektyvos
    Naftos spalvos perspektyvos

    Reaguodami į vasarį prasidėjusią invaziją į Ukrainą, Vakarai Rusijai, be kita ko, paskelbė precedento neturinčių sankcijų paketų. ...

Daugiau straipsnių