Angelai sargai? Į troleibusų stotelę, esančią prie Klinikų, lydėjome žmonos draugę. Eivenių gatvėje sutikome priešpriešiais einantį gerokai apgirtusį vyrą, kuris, būdamas geros nuotaikos, norėjo padovanoti joms gėlę. Po 5-10 min., grįždami namo, Sukilėlių pr. prie 9-ojo namo pastebėjome tris apsaugininkų mašinas. Ant šaligatvio - būrys juoda uniforma apsirengusių apsaugininkų.

Priėję arčiau pamatėme, kad jie apstoję ant žemės gulintį vyrą už nugaros surakintomis rankomis - tą patį, kurį jau buvome sutikę. Žmona paklausė, kodėl jis guli ant žemės, ir išgirdo atsakymą: jis - žinomas vagis.

Pamatėme, kad jie labai ant jo įtūžę ir paprašė nenaudoti žiaurumo, nes žmogus skundėsi, kad jam skauda, bet į tai apsaugininkai nekreipė dėmesio ir bjauriai keikėsi. Iš visų dialogų su gulinčiuoju atrodė, kad tarp jų yra kažkokios senos sąskaitos.

Po kurio laiko atvažiavo du policijos ekipažai, kuriuos buvo iškvietę apsaugininkai. Policija apsisukdama gatvėje kirto ištisinę liniją, nors sankryža - už 20 m. Policininkai dviese sugriebė girtuoklėlį, smarkiai laužydami rankas į viršų įkišo rėkiantį nuo skausmo žmogų į mašiną.

Kai aš daviau pastabą, kad nelaužtų rankų, vienas jų įsakė ištraukti rankas iš kišenių. Atrodė, kad jis, man, devyniasdešimtmečiui, grasina. Dirbdami apsaugininku ar policijoje vyrai turėtų darbovietėje ant lentynėlės palikti žiaurumą, keiksmažodžius, nervus.

Juk jie turi būti stipriai psichologiškai parengti, o jei to nėra - tokia tarnyba netinkama. Ar tokios apsaugininkų tarnybos turi psichologus? Ar svarbu tik raumenų dydis ir akies taiklumas?