Šį sa­vait­ga­lį Jur­bar­ke bai­gia­si li­te­ra­tū­ros fo­ru­mas „Šiau­rės va­sa­ra", tur­būt svar­biau­sias ir įdo­miau­sias pro­zos ren­gi­nys Lie­tu­vo­je. Ir vi­sas at­vež­ti­nis, iš did­mies­čių, ir įdo­mu, ko­dėl to­kius da­ly­kus su­ge­ba im­por­tuo­ti Jur­bar­kas, o ne Kau­nas. Kas? Gam­ta? Ne­mu­nas? Dva­ras, ku­ria­me vis­kas vyks­ta? Vi­so to ir pas mus per akis. Bet Kau­ne kaip ne­bu­vo rim­to li­te­ra­tū­ros fes­ti­va­lio, taip ir nė­ra. Tie­sa, bu­vo - „Poe­zi­jos pa­va­sa­ris". Toks, koks jis pra­si­dė­jo Lakš­tin­ga­lų slė­ny. Nuo to lai­ko sėk­min­gai vir­to kaž­ko­kia vaš­ki­ne lė­le, sė­din­čia P.Pa­li­lio­nio glė­by. Ge­rai, kad nors to­kį tu­rim, ta­čiau štai Jur­bar­kas tu­ri dau­giau. Dar tu­rim Pa­žais­lio fes­ti­va­lį, vie­noj ža­vioj dar­ži­nėj blyks­te­lė­ju­sį Ch.Chap­li­no ūsiu­kais, tu­rim džia­zo fes­ti­va­lį, kul­tū­ros mi­nist­ro gim­ta­die­nio pro­ga pri­sta­čiu­sį fil­mą apie tai, kaip ten kas fes­ti­va­ly­je gro­jo. Dar tu­rė­jom Dai­nų šven­tę, iš ku­rios pu­sė pub­li­kos grį­žo ža­liai dry­žuo­tais už­pa­ka­liais (vėl per vė­lai su­si­zgrib­ta da­žy­ti, sa­vi­val­dy­bės stra­te­gai dau­giau kaip tri­jų die­nų į prie­kį nu­ma­ty­ti neįs­ten­gia). Bet tai ne li­te­ra­tū­ra, rim­to li­te­ra­tū­ros ren­gi­nio ten­ka ieš­ko­ti Aly­tu­je ar Jur­bar­ke.

Ta­čiau pas mus štai at­va­žiuo­ja ka­ra­lie­nė iš pa­čios Olan­di­jos ir bū­tent tą die­ną, kai olan­dų fut­bo­li­nin­kai vei­kiau­siai grum­sis pus­fi­na­ly. Vis­gi mū­sų laik­raš­čiai pir­muo­siuo­se pus­la­piuo­se ap­ra­šo ne fut­bo­lą, o val­gius, stir­nie­ną vyš­nių pa­da­že. Tą iš laik­raš­čių ir su­ži­no­me, o ko ta ka­ra­lie­nė at­va­žiuo­ja - ga­lim tik spė­lio­ti. Ge­rai, kad at­va­žiuo­ja ne trau­ki­niu. Iš­li­pus sto­te­lė­je „Kaunas-1", il­gai ne­ras­tų sa­vo stir­nie­nos. Ne­pa­ra­šy­ta kur. Nei olan­diš­kai, nei dar kaip nors. Tai kol ne­bus pa­ra­šy­ta, gal to­je sto­te­lė­je ga­lė­tų sto­vė­ti mies­to me­ras su mies­to rak­tais ir pa­si­tik­ti už­sie­nie­čius? Juk Kau­nas skel­bia­si esąs toks pa­trauk­lus tu­riz­mui, net Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos biu­ro funk­cio­nie­rių ba­liai bei ka­bi­ne­tai teį­ma­no­mi įsi­vaiz­duo­ti Kau­no pi­ly­je. Tie­sa, kem­pin­gas ša­lia Ei­gu­lių ka­pi­nių vis dar tuš­čias, bet juk ga­li­ma pa­sta­ty­ti ten Po­tiom­ki­no kai­me­lį - at­vilk­ti ke­lis sa­vus kem­pe­rius, gal už­sie­nie­čiai už­si­ka­bins.

O lai­kas tik­si, o ki­ti mies­tai sku­ba pir­myn, net kul­tū­ros sos­ti­nė Za­ra­sai, ne­kal­bant apie Klai­pė­dą (Jur­bar­ką jau mi­nė­jau). Ne­jau­gi Kau­ne praei­nan­tį lai­ką sim­bo­li­zuo­ja tik nuo­lat dau­žo­mos „Že­ne­vos" laik­ro­džių sa­lo­no vit­ri­nos? Yra tei­gia­mų ženk­lų, tar­kim, kvar­ta­lo ša­lia Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čios ar­chi­tek­tū­ri­nis kon­kur­sas, bet ir nei­gia­mų dar per­ne­lyg daug. Be­lie­ka pa­si­juok­ti. Kai sa­vi­val­dy­bės auk­cio­ne už dvi­de­šimt ke­tu­ris li­tus nu­per­ka­ma pa­ti sa­vi­val­dy­bės iš­ka­ba, o auk­cio­no ve­dė­jas pa­skel­bia, jog ji tiks ant­ka­piui, tai skam­ba la­bai sim­bo­liš­kai.