A.Pinocheto veiksmai buvo aiškūs: nieko nelaukdamas jis nusitaikė į prezidentą Salvadorą Allende. Kai šis atsisakė palikti Čilę, armija tiesiog subombardavo prezidentūrą. S.Allende's gynėjai dar kurį laiką atsišaudė, bet galiausiai pasidavė, o S.Allende, kaip vėliau buvo patvirtinta, nusižudė.

Perversmas pavyko, nes jo rengėjams nepritrūko ryžto eiti iki galo. Žinoma, svarbu buvo ir tai, kad A.Pinochetas turėjo tarptautinį užnugarį – Jungtines Valstijas, siekusias nuversti komunistinių pažiūrų S.Allende.

Rugpjūčio pučo metu viskas susiklostė visai kitaip: Valstybinis ypatingosios padėties komitetas kažkodėl paliko SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą nuošalėje (Kryme). Negana to, Genadijus Janajevas, tapęs faktiniu valstybės prezidentu, lemeno, esą po pučo toliau dirbs su M.Gorbačiovu. Kyla klausimas – kokia buvo pučo esmė? Maža to, nebuvo suimtas Borisas Jelcinas ir jo šalininkai. Žodžiu, Rugpjūčio pučas, kitaip nei perversmas Čilėje, buvo neaiškus.

Kalbant apie Turkiją, kaip perversmininkai praleido pro akis Recepą Tayyipą Erdoganą?

Vienas neįvardytas Turkijos karinių pajėgų atstovas stebėjosi tuo, kad prezidento lėktuvas sėkmingai nutūpė Stambule. Jis net sakė, kad R.T.Erdogano lėktuvą sekė du pučistų perimti naikintuvai F-16. O kodėl jie nieko nedarė?

Nebūtina žudyti valstybės vadovo – galima jam pasiūlyti pasitraukti iš šalies arba jį suimti, o tada teisti. Tačiau negalima jo paleisti. Negi pučo organizatoriai Turkijoje to nesuvokė? Gal jiems stigo ryžto padaryti viską iki galo? O gal yra kitų aplinkybių?

Taigi Turkijos kariuomenė pralaimėjo. Ir, ko gero, jau ne mūšį, o karą. Štai Egipte, nuverčiant Mohamedo Morsi vyriausybę, kariškiai elgėsi nuožmiai, bet ryžtingai, dėl to dar ilgam įtvirtino savo valdžią.