Karūnos deimanto spindesys

331 m. pr. Kr. paskutinį Achemenidų valdovą Darijų III (380–330 m. pr. Kr.) Gaugamelų mūšyje sutriuškino Makedonijos nuotykių ieškotojas Aleksandras III (356–323 m. pr. Kr.). Pajutęs užkariavimų ir tyrinėjimo azartą, Aleksandras perėjo kone visą Aziją ir atsidūrė Hindikušo kalnuose. Čia jis vedė vietinio didiko dukterį Roksaną (340–310 m. pr. Kr.) arba Rauxšna, kurios vardas senovės iranėnų kalba reiškia "šviečianti" ar "spinduliuojanti".

326 m. pr. Kr. Aleksandro vedama kariauna jau veikiausiai buvo dabartinio Pandžabo regiono žemėse. Tų pačių metų gegužę graikams teko susikauti smarkiame mūšyje su vietiniu valdovu, vadintu Porusu. Apie jo gyvenimą nėra daug žinoma. Sakoma, kad Porusas buvo narsus ir kariniais talentais apdovanotas žmogus, tačiau pralaimėjo Aleksandrui. Nors makedonas šventė pergalę, nuolatinės kovos ir kelionių išvarginta jo armija atsisakė toliau eiti.

Daugelį amžių Indijos ir kitų Azijos šalių bei Europos ryšius palaikė vadinamasis sausumos Šilko kelias, kuriuo vakariečių turčius pasiekdavo itin brangios ir egzotiškos gėrybės.

1300 m. Europoje pasirodė knyga "Milijonas" ("Il Milione"), kurios autorius Venecijos pirklys Marco Polo (1254–1324) tvirtino 1271–1295 m. kartu su savo tėvu ir dėde keliavęs po Aziją.

Marco ne tik teigė lankęsis Indijoje ir Kinijoje, bet ir asmeniškai susipažinęs su tuomečiu Kinijos monarchu, juanių (mongolų) dinastijos atstovu Kublajumi (1215–1294). Ekspertai iki šių dienų diskutuoja dėl "Milijono". Kas gi tai? Kvapą gniaužiančių kelionių memuarai ar svetimais pasakojimais paremtas romanas?

Trokšdami atsikratyti musulmonų tarpininkavimo ir didelių antkainių, europiečiai daugelį metų siekė atrasti alternatyvų, tiesioginį kelią į Indijos žemes. 1498 m. gegužės 20 d. portugalų keliautojas Vasco da Gama (gimė XV a. septintajame dešimtmetyje, mirė 1524 m.) tapo pirmuoju europiečiu, pasiekusiu Indijos žemes jūra.

Iš pradžių Indijoje bandė įsitvirtinti portugalai, vėliau olandai, prancūzai ir britai. Vykstant vietinių monarchų vidaus kovoms ir silpnėjant Mogolų imperijai, europiečių skverbimasis tik stiprėjo.

1600 m. gruodžio 31 d. grupė britų pirklių įsteigė Rytų Indijos kompaniją (British East India Company). Tai buvo valstybės remiama, privati įstaiga, kuri savo gyvavimo dienomis prekiavo ne tik medvilne, šilku, druska, prieskoniais bei arbata, bet ir opiumu. Siekdama apsaugoti savo prekes, žmones ir investicijas, kompanija pradėjo samdyti vietinius Indijos vyrus, kuriems vadovavo britai karininkai.

Vėliau šiuos samdinius imta vadinti sipajais, kurių angliškas pavadinimas "sepoy" kildinamas iš persiško žodžio "sepahi", reiškusio "karį" arba "raitelį". Kartu su kompanijos turtais sparčiai augo ir jos politinė įtaka.

1757 m. birželio 23 d. tarp kompanijos įgaliotinio Roberto Clive‘o (1725–1774) ir paskutinio laisvo Bengalijos nabobo (monarcho) Mirza Muhammado Siraj-ud-Daulaho (1733–1757) pajėgų įvyko itin rimtų padarinių turėjęs susistumdymas. Smulkūs susirėmimai, pražudę 522 žmones, truko net vienuolika valandų, tačiau britams įsiveržus į nabobo stovyklą, monarchas jau buvo pasprukęs, ir visoje Bengalijoje nebeliko politinės jėgos, galinčios pasipriešinti Rytų Indijos kompanijai.

Vėliau čia buvo auginamas itin aukštos kokybės opiumas, sukėlęs net du britų bei silpstančios Kinijos imperijos karus (1839–1842 m. ir 1856–1860 m.).

Nors britams pavyko įsitvirtinti Bengalijos regione, o kompanijos turtai sparčiai gausėjo, vietiniai gyventojai naujaisiais valdovais nebuvo itin patenkinti.

1769 m. dėl kompanijos mokesčių politikos ir prastų orų Bengalijoje kilo ketverius metus trukęs badas, kuris pasiglemžė nuo dviejų iki dešimties milijonų gyvybių.

1856 m. rugpjūtį kompanijos valdžia savo sipajams pristatė naują žudymo įnagį – "Enfield Pattern 1853" šautuvą. Sklido kalbos, kad naujasis ginklas veikia itin sklandžiai, mat jo užtaisymo procesą palengvina gyvulių taukai.

"Kokie gi tai taukai? – klausinėjo vieni kitų britams dirbantys sipajai. – Gal kiaulės, kurią draudžia liesti islamas? O gal karvės, kuri induistams šventa dar nuo arijų laikų? O gal abiejų? Gal britai taip siekia visus atversti į krikščionybę?"

Atsisakiusieji naudoti naująjį ginklą, būdavo suimami ir išsiunčiami į sunkaus darbo plantacijas kituose pasaulio kraštuose.

1857 m. gegužę Mirato (Utar Pradešo valstija) prasidėjo pusantrų metų trukęs sipajų maištas, į kurį greitai įsitraukė ir kitų sluoksnių Indijos gyventojai. Iš pradžių indai puolė žudyti ne tik britų karininkus, bet ir civilius, moteris, vaikus. Vėliau britai į tai atsakė itin žiauriomis represijomis.

Daugiau nei 800 tūkst. žmonių pražudęs ir Rytų Indijos kompanijos valdymo neįgalumą atskleidęs maištas buvo numalšintas tik gavus Didžiosios Britanijos vyriausybės paramą. Po sukilimo Rytų Indijos kompanija buvo išformuota, o jos valdytos Indijos teritorijos tapo oficialia britų imperijos nuosavybe.

Simbolinį vaidmenį maište suvaidinęs paskutinysis Mogolų imperatorius Bahaduras Shahas Zafaras (1775–1862) buvo ištremtas į Birmą (dabartinį Mianmarą), o apkūnioji nimfomanė, hemofilijos geno nešiotoja Viktorija (1819–1901) Benjamino Disraelio (1804–1881) buvo pakrikštyta dar ir Indijos imperatore.

Reikšdami susižavėjimą naujuoju grobiu, britai praminė Indiją savo Karūnos brangakmeniu. Karūnos, XX amžiaus pradžioje valdžiusios daugiau nei penktadalį visos žmonijos populiacijos.