Kapitonas palieka laivą paskutinis

Prieš 100-metį taip ir pasielgė visiems žinomas, jau legenda tapęs, britų keleivinio laivo "Titanikas" kapitonas Edwardas Smithas kuris, negalėdamas išgelbėti visų savo laivo keleivių, 1912 m. balandžio 15-osios naktį pasirinko žūtį.

Tačiau taip elgėsi ir dauguma jūrų kapitonų, garbės kodeksą vertindami labiau už gyvybę. Pagal kurį aukštesnių visuomenės klasių atstovai privalo laikytis moralės, susijusios su garbe, tarnybine pareiga ir pagarba nuskriaustiesiems. Todėl pirmiausia buvo gelbėjami silpniausi laivo keleiviai, vaikai, moterys.

Mūsų valstybę šiandien taip pat galime palyginti su laivu, patekusiu į stiprią pandemijos audrą, ir pagarba kapitonams, kurie suteikia skiepijimo prioritetą medikams, senjorams, kitiems, esantiems didesnio pavojingumo zonoje ar silpnesniems laivo keleiviams.

Deja, toks atrodytų garbingas elgesys šiandien, mano nuomone, sukuria kontroversišką situaciją.

Pagal pasaulinę medicinos praktiką, norint suvaldyti šalyje pandemiją, kad taptume atsparūs virusui, turi persirgti ar pasiskiepyti apie 60–70 proc. tos šalies gyventojų. Tačiau daugeliui žmonių yra atsiradusi didžiulė pagunda būti tarp tų 30–40 proc., kuriems nereikės rizikuoti skiepijantis greituoju būdu sukurta vakcina.

Ir ta pagunda, kurią dažnai lydi baimė neišlįsti iš krūmų ir palaukti, kol rizikuodami savo sveikata išgelbės kiti, sukurdami kolektyvinį imunitetą, yra suprantama.

Ir ta pagunda, kurią dažnai lydi baimė neišlįsti iš krūmų ir palaukti, kol rizikuodami savo sveikata išgelbės kiti, sukurdami kolektyvinį imunitetą, yra suprantama.

Paprastai vakcinų kūrimas užtrunka iki dešimtmečio, tačiau dabar mokslininkams užteko ne visų metų ir dienos šviesą jau išvydo vakarietiškos: "Moderna", "Pfizer", "AstraZeneka" ir rusiška "Sputnik" vakcinos. Todėl natūralu, kad daugeliui žmonių kyla abejonių dėl jų patikimumo.

Savaime suprantama, kad kova su pasauline pandemija mokslininkams leido pasitelkti neribotus finansinius išteklius, atvėrė galimybes pasinaudoti viso pasaulio klinikinių tyrimų infrastruktūra, ko nebūtų buvę kuriant vakciną įprastomis sąlygomis, tuo galima ir paaiškinti neįprastą jų sukūrimo greitį, tačiau niekas negali pasakyti apie šalutinius vakcinavimo poveikius ilgalaikėje perspektyvoje, nes mes to laiko dar tiesiog neturėjome.

Todėl dabar mano nuomone šalies lyderiams labai svarbu visuomenei parodyti asmeninį pavyzdį, kad pasitiki vakcinų saugumu, jeigu iš tikrųjų jomis pasitiki, ir susikoncentruoti į didžiausių jų kiekių pristatymą į Lietuvą kuo trumpesniu laiku, laikinai užmirštant naujų draudimų išradinėjimą.