Mano šeimos narys – folkloro atlikėjas. Taip, jis tai daro iš meilės. Kai kam nors pasakau, kad šeimos narys folkloro atlikėjas – vis girdžiu: „Koks puikus hobis!“ Taip, tai prasminga. Kartu tai – nuolatinės repeticijos vakarais po darbo ir savaitgaliais. Repeticijos – ne visada pramoga, o darbas, reikalaujantis talento, žinių, laiko ir atsidavimo, dažnai nuskriaudžiant šeimą. Tai reiškia, kad kostiumas – daug brangesnis nei bet kuris kitas mūsų šventinis drabužis. Kiekvienas pasirodymas – tai daug nematomo darbo, iš šeimos biudžeto atidėti pinigai, ruošimasis, planavimas. Deja, labai dažnai – ir nusivylimas.

Persirengti krūmuose

Folkloro atlikėjai dažnai dalyvauja renginiuose neturėdami elementarių sąlygų: nėra persirengimo vietų, geriamojo vandens, kokybiško garso, ne visada laiku pateikiama išsami informacija dalyviams (taip pat ir žiūrovams). Atlikėjai įpratinti prisitaikyti. Manau, tai nepagarbu.

Dalyviams skaudžiausia – jausmas, kad yra nevertinami. Niekas nepaklausia, kaip jie jaučiasi, ar spėjo pavalgyti, ar turi kur prisėsti ir saugiai pasidėti daiktus. Tarsi būtų ne festivalio širdis, o fonas.

Paklauskite, kiek kartų jiems teko persirengti už autobuso ar krūmuose, kai nėra jokios tinkamos vietos (Dainų šventės – Folkloro diena, festivalio „Skamba skamba kankliai“ – Sutartinių takas ir kt.). Scenos – kur papuola, kartais – gatvėje šalia važiuojančių automobilių, kartais – kur nors užkampyje arba prie vaikų žaidimų aikštelės, kur krykštaujančių vaikų balsai skamba garsiau nei dainos. Įgarsinimo nėra, arba jis prastas, geriamojo vandens nėra, nekalbant apie nors kokį maitinimą. Sąlygų poilsiui – nė negalvokite. Vis tiek jie eina, dainuoja, šoka šypsosi, nes tiki tuo, ką daro. Tačiau, palyginti su populiariosios muzikos atstovais, akivaizdu: folkloro atlikėjų darbas vertinamas kitaip. Skaudžiai kitaip.

Paskutinis lašas

Tarptautinis festivalis „Atataria lamzdžiai“ Kaune nuvilia jau ne pirmi metai. Praėjusį penktadienį vykęs folkloro vakaras „Sutarti, suskambėti, suderėti” parodė ne tai, kas turėtų būti šventėje, o tai, kas skaudina labiausiai. Esu folkloro mėgėjas, vertinantis gyvąją tradiciją, tad šįkart nusprendžiau nebetylėti.

Kai atvykome į Kalniečių parką, man kilo klausimas: ar čia tikrai vyksta koncertas? Jokių nuorodų, jokių plakatų, jokio aiškumo. Mano šeimos narys – pasiruošęs, su autentišku kostiumu, ką tik iš darbo – turėjo išlipti iš automobilio jau pasirengęs koncertui, nes nebuvo nė menkiausios galimybės persirengti (ką daryti atvykusiems iš kito miesto?). Asmeniniai daiktai – palikti ant žolės. Karšta diena, bet vandens atsigerti nėra...

Kultūra yra gyva tiek, kiek vertinami ją kuriantys ir palaikantys žmonės.

Labai mėgstu sutartines ir visada stengiuosi dalyvauti ten, kur galėčiau jas išgirsti, bet festivalio programoje prie šio renginio nebuvo net žodžio „sutartinės“. Jei nebūčiau iš pačių dalyvių gavęs informacijos, net minčių nekiltų, koks žanras ten skambės. Pasirodymo sąlygos jiems buvo pateiktos tik likus savaitei iki renginio... Paaiškėjo, kad sutartinių kolektyvų pasirodymui skiriamas laikas nevertas pasiruošimo, kelionės ir jaudulio – įprasta bent penkiolikos programa buvo apribota iki vienos dviejų sutartinių. Vietoj renginio vietos po stogu, pasirodymo vieta buvo perkelta į Kalniečių parką, kur akustika be įgarsinimo tokia, kad sunku deramai išgirsti atliekamas sutartines ir pasidžiaugti ypatingomis jų dermėmis.

Žiūrovų beveik nebuvo. Tik dalyviai, juos lydintys ir keli praeiviai, nežinantys, kas čia vyksta. Dalis taip ir nesuprato, kad čia koncertas. Nors parke apstu vietų, kur galėjo kabėti festivalio ir konkretaus renginio plakatai. Po pasirodymo – tik garbės raštas ir paraginimas skubėti į kitą tašką. Jausmas, kad esi reikalingas tik spragai programoje užpildyti.

Atlikėjas – ne savanoris

Festivalis „Atataria lamzdžiai“ – finansuojamas BĮ Kauno tautinės kultūros centro, kuriam šiemet Lietuvos kultūros taryba skyrė 26 500 eurų. Tai solidūs pinigai. Šio centro pagrindinė veiklos rūšis – kultūrinis švietimas, o viena iš centro funkcijų – organizuoti miesto, respublikinius ir tarptautinius renginius. Funkcijoms vykdyti įstaiga gauna finansavimą iš Kauno miesto savivaldybės. Deja, akivaizdžiai matėsi: nei atlikėjai, nei žiūrovai čia nėra prioritetas, organizatoriai arba nesupranta renginio svarbos, arba nesusitvarko su užduotimi, arba tiesiog nesistengia.

Ar folkloro puoselėjimas tėra tik puikus hobis? Folkloro atlikėjas nėra tik entuziastas, tai žmogus, savo laiką, lėšas ir energiją skiriantis tradicinei kultūrai saugoti: repetuoja, tyrinėja, investuoja į kostiumą, koncertuoja. Jiems keliami aukšti reikalavimai – autentiškumas, profesionalumas, gebėjimas reprezentuoti Lietuvą (Mėgėjų meno kolektyvų vertinimas). Tačiau paradoksas: iš jų tikimasi profesionalumo, bet nesuteikiamos net būtiniausios sąlygos, ką jau kalbėti apie atlygį. Meilė kultūrai tampa priežastimi nereikalauti sąlygų – netgi orumo.

Meilė kultūrai neturi reikšti išnaudojimo. Ji turėtų reikšti tinkamas sąlygas, pagarbą, adekvatų įvertinimą, santykį.

Kultūra yra gyva tiek, kiek vertinami ją kuriantys ir palaikantys žmonės. Folkloro atlikėjas – ne tik dainininkas ar šokėjas, jis – kultūros saugotojas, puoselėtojas ir renginių ašis. Jei norime tęsti tradicijas, turime keisti požiūrį, kad tradicijos, įrašytos į UNESCO sąrašus, neprarastų prasmės ir tęstinumo.