Jo niekas nepakeis

2016-09-24 05:18:00
Kęstutis Navakas
Teksto dydis:
Spausdinti

K. Navakas Tomo Raginos nuotr.

Visuomenės esti įvairios. Egzistuoja statistinė visuomenė, tiksliau – kelios visuomenės, kurias apibrėžia priklausymas kokiai nors žmonių grupei, besitelkiančiai rasiniu, tautiniu, religiniu, partiniu, gyvenamosios vietos ar panašiai pagrindu, ir jose svarbus šis priklausymas pasirinktai ar primestai daugumai. Tačiau egzistuoja ir visuomenė, kuriai svarbiausia idėjos ir jų įgyvendinimas, o čia jau nebe žmonių grupių, bet atskirų individų sritis.

Kuo daugiau šio tipo visuomenėje didžių ir talentingų žmonių, tuo ji stipresnė. Ir štai Lietuvos idėjų visuomenė patyrė net ne smūgį, o katastrofą, praradusi patį talentingiausią jos narį ir idėjinį vedlį Leonidą Donskį.

Apie šį unikalų asmenį pastarosiomis dienomis daug prirašyta, kartais net perlenkiant, tad kalbėsiu trumpai ir paprastai. Porą dešimtmečių pažinojau šį žmogų gana artimai, tad tik galiu patvirtinti daugelio minimą jo neaprėpiamą ir įvairiapusę erudiciją, bei pridurti, kad L.Donskis nebuvo ieškantis "Google", o sugebantis pats pažerti daugybę datų, faktų ar citatų. Jo sąmonėje viskas buvo kontekstualu, apmąstyta ir suvokta. Analitiniai straipsniai, kurių begalę yra parašęs, visada išlaikydavo žmogiškąjį orumą ir pastangą neįžeisti kito žmogaus, net kritikuojamo. Leonidas visada rašė ne apie tą kritikos vertą žmogų ar žmonių grupę, bet apie konkrečias kritikuotinas idėjas, atsietas nuo asmenybių. Ir tai nuostabi pakantumo ir tolerancijos forma visuomenėje, kurioje oponento badymas nosimi į kilimą yra norma.

Nebūtų klaida teigti, kad šis žmogus lietuviškosios intelektualinės minties tarptautinei sklaidai nuveikė daugiau nei visi šalies universitetai kartu sudėjus. Tačiau kur kas labiau jis buvo reikalingas ne užsieniams, bet Lietuvai, kurios ištikimas patriotas ir buvo. Tačiau labiausiai mane žavėjo šios asmenybės etiniai dalykai. Bekompromisis sąžiningumas, garbingumas, padorumas ir pareigingumas. Tai buvo Padoraus Žmogaus (iš abiejų didžiųjų) etalonas, koks sovietmečiu daug kam atrodė esąs Justinas Marcinkevičius. Tik tiek, kad Leonidui neprireikė flirtuoti su sistema kaip didžiajam poetui, be to, pastarasis šiandienėje realybėje jau ne itin ką būtų nuveikęs, o Leonidas sugebėjo labai daug. Į jo nuomones atsižvelgdavo netgi valdantieji, nors kartais ir grieždami dantimis.

Ir štai nuo darbų stojanti širdis, aplinkinių sutrikimas, trys oro uosto defibriliatoriai, likę gulėti lentynose (tai itin apgailėtinas faktas) ir vienas didžiausių Lietuvos žmonių iškeliavo. Visuomenė labai greitai pajus jo stygių. Nes šis žmogus buvo IŠ TIESŲ nepakeičiamas.

Šiame straipsnyje: Leonidas Donskis Lietuvos šviesuoliai Donskis

KOMENTUOTI

KOMENTARAI 10

NAUJAUSI KOMENTARAI

Ooooo!....

Pen, 2016-09-30 22:44

Na čia Navakutis atskėlė. Be dievų jam niekaip. Su visa pagarba velioniui L.D., kurio filosofijos buvo suvokiamos mažutei daliai intelektualų, "davaj" imam ir truputį pridergiam ant tautos mylėto ir mylimo poeto Justino Marcinkevinčiaus kapo, prikišdami jo "koketavimą" su andainykšte santvarka, pamiršdami keliantį jo balsą, mindaugus, mažvydus, katedras, Lietuviško Žodžio iśaukštinimą. Gal nereikėjo, Navakuti? Nepavydėkim Talento, ypač išlydėdami kitą bičiulį...

Julius

Pir, 2016-09-26 15:55

Pataikūnų visuomenės kūdikėlio Navako straipsnis. Žmogus užaugo bežiūrėdamas į didžius sovietijos tautos vadus, tai net ir dabar LAISVĖJE nesugeba atjunkti nuo tos buvusios ideologijos papo - vis kažką jam maga dievinti... Šis jo straipsnis man priminė sovietmečio straipsnelius, kai po didžių "tautos" vadų mirčių tokie buvo rašomi. Rašytojukas gi turi kažkam pataikauti, kad savo MEDIOKA kūrinėliais jam būtų lengviau skirtis kelią literatūriniame pasaulyje. Koks provincialumas, o antraštė iš vis viršunė: "Jo niekas" nepakeis"... Tai ir nereikia. Velionis buvo UNIKALUS žmogus, bet vėliau atsiras ir kiti - irgi unikalus. Kam tų saldžių pokalbių su "dievais", Navakai? Provincializmo gūduma.

P.V.T.

Pir, 2016-09-26 14:39

Pravirkau rugsėjo 21-ąją, kai sužinojau TĄ žinią. Antrąkart pravirkau, kai paskaičiau komentarus ne tik po šiuo straipsniu, bet ir po kitais. Dabar širdis verkia ir dėl vieno (išėjo didis žydų kilmės lietuvis, garbė jam ir šlovė amžinybėje), ir dėl kito (būna dienų, kai nesididžiuoji lietuvių tauta ir tuo, kad jai priklausai, gėda, kad tautiečiai tokie netolerantiški ir pamirkę savo letenas purve drabstosi tuo purvu į visas puses). Mums dar augti ir augti iki TO ŽMOGAUS, nedaugelis tais laipteliais palypės, gal tik vienas kitas bent kiek priartės. Jei kalnas neįveikiamas, geriau jo papėdėje patylėti.

VISI KOMENTARAI 10