Tik jei tai laimėjimas, kodėl jie "evakuojami" autobusais su ženklu "Z" į pataisos kolonijas Rusijoje?

Mūsų viešoji nuomonė ir žiniasklaida, impregnuota primityviais patriotiniais naratyvais, kartais tikrai atrodo kaip išprotėjusi, o tokia negalia jau tapo patogi priešui, kuris tik ir laukia galimybės įgyti persvarą informaciniame pasišaudyme.

Kad ir kaip būtų liūdna, daiktus reikėtų vadinti savais vardais – "Azov" kariai ne evakuojami, o pasidavė nelaisvėn. Ir tai yra apmaudžiai siaubinga. Iki skausmo gaila tų išsekintų žmonių, bet jie tikrai pasidavė, nes nebeturėjo kitos išeities.

Politikai sostinėje giriasi – vėl statomas nacionalinis stadionas. O kokiam velniui jis reikalingas, jei jau yra naujas Kaune?

Panašiai aukštyn kojomis yra pateikiami ir kiti įvykiai. Pavyzdžiui, Rusijos kariauna pati pasitraukia iš kokio nors kaimo, o pas mus iškart užgaudžia fanfaros – tai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalė.

Gal baikite vieną kartą, nes tokie ura patriotiniai maršai skatina įtarumą, skepsį ir nepasitikėjimą, kuris naudingas tiems, kas karą vadina "specialiąja operacija".

Kita vertus, ko norėti, jei šitas dviveidystės virusas pas mus užveistas jau seniai. Prisiminkime tokią viešojo naratyvo klasiką, kaip "įsisavinti lėšas" vietoj "pavogti pinigus", "priėmėme delegaciją" ("pavalgėme už valdiškus eurus"), "prognozuojamas neigiamas ekonomikos augimas" ("bus gili ekonominė krizė").

Tokios manipuliacijos užbarikaduoja tiesą taip, kad esame priversti apsigyventi išvirkščiame kontekste. Štai džiūgaujama, jog pavyko susitarti dėl biudžeto, tačiau kad skolinamasi 4 mlrd. eurų tarsi nesvarbu. Politikai sostinėje giriasi – vėl statomas nacionalinis stadionas. O kokiam velniui jis reikalingas, jei jau yra naujas Kaune? Tai rebusas daugybei piliečių, bet tik ne valdžiai.

P.S. Kam vadovybės apsaugos tarnybai reikia penkių aukštų 6,3 tūkst. kv. m ploto biurų pastato? Ar trijų šalies vadovų saugai tikrai būtini tokie resursai? Gal dėl to mus vokiečiai ir vadina durnių tauta ("Törichte Litauer").