Iššovus tankui, supranti, ką reiškia tyla

Bendrystės laikotarpis

„Sausio 13-oji man buvo trumpa. Tačiau laikotarpis iki tol, kai, metęs visus darbus, eidavai kažkur budėti, saugoti objektų, atrodė pats svarbiausias. Nors 1990 m. kovo 11 d. ir buvo paskelbta nepriklausomybė, aplink vis dar buvo pilna sovietų kariuomenės, pasitaikydavo bandymų užimti nepriklausomybę diegiančias ir puoselėjančias įstaigas. Vyravo bendra nuomonė, kad turime nuolat saugoti pagrindinius objektus. Darbe sudarydavome grafikus, kas kur tą dieną ar naktį budės. Pamenu, Lietuvos radijo pastate buvo toks beveik nenaudojamas šoninis įėjimas. Bent porą kartų dviese su kolega esame budėję prie tų durų. Turėjome užduotį – jei kas nors veršis vidun, tai pirma turės stoti į akistatą su mumis“, – pokalbį pradeda profesorius.

1988–1991 m. laikotarpis R.Daugelavičiaus atmintyje visada išliks kaip įsimintiniausias, daugiausia prasmės turėjęs etapas, kurį profesorius prilygina sapnui ar kino filmui.

Beginklių žmonių kova

„Tiesą pasakius, nežinau, ar būčiau atsidūręs Sausio 13-osios įvykių sūkuryje, jei ne brolis. Visą naktį prieš tai buvau budėjime ir norėjau tiesiog išsimiegoti. Atrodė, kad politinė situacija aprimusi, delegacija iš Maskvos vyksta į Vilnių. Tačiau iš Panevėžio atvažiavo brolis, tad kartu nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, prie kurių tvyrojo gera atmosfera – vyko koncertai, degė laužai, žmonės tiesiog linksminosi. Vėlai vakare per radiją išgirdome, kad labai trūksta žmonių prie Televizijos bokšto bei Lietuvos radijo ir televizijos. Kadangi tuo metu dirbau Vilniaus universitete, o universiteto darbuotojų ir studentų vieta ir buvo prie Radijo ir televizijos komiteto (dabar Lietuvos radijas ir televizija – aut. past.), pasakiau broliui: „Važiuojame ten, būsime su savais“, – prisimena profesorius.

Nuo įvykių praėjus keletui ar kelioms dešimtims metų, keičiasi vaizdas to, ką tuo metu jautei, ką išgyvenai.

Apie 1 val. nakties R.Daugelavičių su broliu prie RTV komiteto pasitiko taika ir ramybė: degė laužai, bažnyčios „Tikėjimo žodis“ nariai giedojo giesmes, rodė įjungtas televizorius, per garsiakalbius buvo transliuojama radijo programa. „Tačiau netrukus prasidėjo sujudimas – Geležinio Vilko gatve pravažiavo tankai. Po kelių minučių šarvuočiai, dengtos, kareivių pilnos mašinos atvažiavo ir į S.Konarskio gatvę“, – detales vardija R.Daugelavičius, netrukus pats atsidūręs akistatoje su sovietų kareiviais.

„Mes, vyrai, susikibę rankomis stovėjome priešais skverą šalia Televizijos komiteto pastato ir stebėjome, kaip kitoje gatvės pusėje keliomis eilėmis rikiavosi kareiviai. Savotiškas jausmas, kai matai, kad žmonės ruošiasi tave mušti. Stebėjau, kuo jie buvo ginkluoti, nes per ankstesnius žiaurius įvykius Tbilisyje žmones daužė kastuvėliais, juos tiesiog kapojo. Apsidžiaugiau pamatęs, kad greta automatų kareiviai turėjo ne kastuvėlius, o lazdas. Na, bet ką ten beginklis prieš ginkluotus gali padaryti?“ – juokauti bandė įvykių liudininkas.

Kaip pasakoja R.Daugelavičius, išsirikiavusiems kareiviams buvo duota komanda „Pirmyn“ ir jie fechtuotojų žingsneliu ėmė artėti taikių ir beginklių gyventojų link, juos mušti. „Priekyje ėję kareiviai stengėsi kirsti per kojas, kad žmonės pargriūtų. Parkritusius daužydavo lazdomis, automato buožėmis, spardydavo. Pajutau vieną spyrį, antrą – buvo kažkokia mėsmalė. Po kokio trečio bandymo atsikelti trenkė kaip reikiant į galvą buože. Matyt, buvau ir sąmonę praradęs. Atsigavęs pamačiau balą kraujo, apčiuopiau, kad galva sudaužyta, ant šaligatvio guli mano laikrodis. Kareiviai jau buvo nušuoliavę link televizijos pastato, o prie radijo pastato dar buvo mėtomi sprogstamieji paketai“, – įvykius prisiminė VDU profesorius.

„Aplink buvo visiška sumaištis. Pamenu, žmonės, skanduodami „Lietuva“, „Laisvė“, ėjo link šalia radijo pastato stovėjusio tanko. Tankui iššovus, nors ir „tuščiais“ šoviniais, ne į žmones, garsas buvo toks, kad paskui supranti, ką reiškia tyla. Kai tankas iššauna, pasigirsta baisus trenksmas, o tada – tylos pauzė, o po kelių sekundžių išgirsti ir pamatai byrant radijo komiteto bei kitoje gatvės pusėje esančių gyvenamųjų namų langų stiklus. Žmonės kelioms minutėms išsilaksto, o paskui, skanduodami „Lietuva“, vėl buriasi prie karinės technikos... Praėjus maždaug valandai nuo šturmo pradžios, gatve ėmė važinėti sunkvežimis, kuriame buvo didžiulės dėžės – garsiakalbiai. Per juos transliavo vieno iš jedinstvininkų lyderių Juozo Jarmalavičiaus kalbą: „Broliai ir seserys, jūs esate apgauti, eikite namo, jūsų laukia tėvai ir vaikai“, – makabriškus tos nakties įvykius pasakojo R.Daugelavičius.

Svarbiausia – pasimokyti

Žvelgdamas į 1991 m. Sausio 13-osios įvykius, po šių prabėgus jau 31 metams, VDU profesorius pabrėžia, kad labai svarbu mokytis iš praeities.

„Praeis dar kelios dešimtys metų ir tarp gyvųjų nebeliks liudininkų, liks tie, kurie apie Sausio 13-ąją žinos tik iš istorijos vadovėlių. Pats sau dar visiškai šviežius įvykius (iki 13-osios dienos ryto) 1991-ųjų sausį užsirašiau. Tada buvome kviečiami užrašyti savo prisiminimus, liudijimus. Gaila, kad nerašiau, kas vyko dar bent savaitę po tų įvykių. Praėjus keletui ar kelioms dešimtims metų, keičiasi vaizdas to, ką tuo metu jautei, ką išgyvenai. Atmintis vienas detales išryškina, kitas ištrina. Tai labai jautėsi iš liudininkų pasakojimų per paskutinį, prieš keletą metų vykusį teismo posėdį, skirtą Sausio 13-osios įvykiams“, – prisiminė prof. R.Daugelavičius.