- Ramūnas Čičelis, Humanitarinių mokslų daktaras
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Vytauto Didžiojo universiteto docentė Aurelija Mykolaitytė savo disertacinėje monografijoje "Gražiosios epochos stilistika: XX amžiaus pradžios literatūriniai žaidimai" rašo, kad estetika prieš šimtmetį bylojo jaunystę, kūrybinę drąsą ir gyvybingumą. Mūsų laikais Vilniaus Gedimino prospekte matomi pasipuošę ir akivaizdžiai grožiu susirūpinę žmonės savąja laikysena teigia, kad estetika šiais laikais tėra galios ir pinigų turėjimo ženklas.
Iki pat Antrojo pasaulinio karo Kaunui buvo būdinga tai, kad čia gyveno žmonių sluoksnis, kurio esminis bruožas buvo pabrėžiamas estetizmas: nuo kasdienės aplinkos, aprangos iki architektūros. Šiuo atveju, estetizmas dažniausiai liudijo vidinę inteligenciją ir kūrybingumą. Kaip ir daugumoje Europos, ypač jos rytinės dalies, valstybių, taip ir Lietuvoje po minėtos istorinės katastrofos grožis prarado savo pirmapradį nesuinteresuotumą, bohemos kvapą ir laisvės ilgesį. Vis sparčiau besivystant neoliberaliajam kapitalizmui, grožis ir estetizmas, kaip taikliai pastebi A.Mykolaitytė, šiandien yra metodas galią turinčiųjų rankose. Gražiais ir brangiais daiktais šiandien liudijamas ne intelektinis pajėgumas ar drąsa gyventi kitaip, o atvirkščiai – elementarus bukumas ir paklusnumas sistemai.
Vis dėlto net ir dabar esama prie gyvenamo laikmečio nepritampančių žmonių, dažniausiai menininkų, kurie ryžtasi priminti 100 metų senumo mąstymą ir buvimo kryptį. Viena iš tokių kūrėjų yra fotomenininkė Jolanta Rimšelienė. Jos portretinių fotografijų paroda eksponuojama Kauno prekybos centre "Akropolis". Darbai, kuriuose užfiksuotos XX a. pradžią labai primenančios moterys, yra akibrokštas verslo ir pelno gamybos logikai. J.Rimšelienės fotografija būtent dėl savo eksponavimo vietos tampa radikali – nuotraukos tarytum šaukia jaunystės kaip veržlumo, kūrybingumo ir gyvybingumo, o ne nebrandumo balsu. A.Mykolaitytė savo monografijoje brėžia aiškią ribą tarp postmoderniojo jaunystės kulto ir šimtmečio senumo pagarbos jaunam amžiui – tai priešingos ir labai skirtingos tendencijos. Atsidūrusi prekybos, pirkimo ir vartojimo mekoje, J.Rimšelienės fotografijų paroda veikia beveik kaip kontrakultūrinis reiškinys. Nežinia, kiek jos žiūrovų stabtelės ir supras, kad šios fotografijos yra šimtmečio senumo citata, o ne katalizatorius palaimingai ir niekuo nesirūpinant vartoti iki visiško bulimijos patenkinimo.
J.Rimšelienės paroda yra ženklas, kad galima tikėti, jog ne viskas šiandien galutinai virto verslu ir pinigais – esama to, kas kuria nesuinteresuotą jokiu praktiniu tikslu santykį. Pati parodos vieta (šalia prekybos centro vieno iš sanitarinių mazgų) rodo, kad šiam verslui menas yra beveik nerūpima sritis – kas sustos prie tų nuotraukų, kai kyla fiziologiniai poreikiai? Tikroji fotomenininkės darbų parodos vieta galėtų būti secesijos stiliaus pastate – čia darbai reikštų ne praeinančias ir kažin ar besugrįšiančias vertybes, o Kauno kaip miesto, kuris dar gali turėti estetiškų, meno oazių savastį. Ši paroda yra bene giliausiai iš daugelio pastarųjų metų laikinosios sostinės kūrybinių iniciatyvų patvirtinanti, kad čia tebegyvos XX a. pirmosios pusės gyvenimo srovės – etiketas be tuštybės, senosios Europos žmonių gebėjimas gyventi menuose ir prasmės paieškos tuo metu, kai viskas atsiduria prie žlugimo ribos. Tokio gyvenimo stiliaus menas palieka sąlygiško santykio su tuo, kas vyksta mūsų privačiuose ir viešuose gyvenimuose, galimybę, nes tie įvykiai tėra prasto teatro spektaklį imituojančios inscenizacijos, niekaip nesusijusios su tuo, dėl ko kasdien kylame iš patalų ir kuriame tikrovę. J.Rimšelienės darbai yra ir klasikinis bandymas neprarasti ryšio su pasaulio, ieškoti praeivio žvilgsnio tais laikais, kai įsižiūrėjimą pakeitė žvilgtelėjimas. Dar viena radikali aptariamos parodos ypatybė – tai gebėjimas ne trūkčiojimais ir šizofreniškai suskilusiais fragmentais, bet nuosekliu fotografijų siužetu pasakoti savo biografiją.
Pagaliau dar daugiau – J.Rimšelienės paroda užklausia apie labai stiprią problemą: ar po XX a. vidurio, atnešusio Europos kultūrai merdėjimą, gali sekti gyvybę ir kūrybą įtvirtinanti epocha? Kai ši paroda paliks "Akropolį", kai ateis visiško tykaus vartojimo laikai, kai nebus radikaliai išsišokančių menininkų, galėsime manyti, kad artinasi krizė, dažniausiai žmonijos istorijoje įgaunanti karo formas – XX a. pradžia yra tokios istorinės raidos precedentas. Kol dar galime mėgautis bent šiokiu tokiu aplinkos kitoniškumu ir netikėtumu, ne viskas prarasta. Šiuolaikinės lietuvių literatūros specialistai ir besidomintys skaitytojai čia gali prisiminti profesoriaus, rašytojo Vytauto Martinkaus knygą "Estetinė literatūros gyvybė", o fotografijų meno žiūrovai liūdnu praeinančios žmonijos istorijos žvilgsniu tirti J.Rimšelienės parodą.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Chronas ir Chroma V. Paukštelio tapyboje3
Beveik kiekvieną dieną didesniuose ar mažesniuose Lietuvos miestuose atidaroma parodų. Jų būna įvairių: gerų ir visai nereikšmingų, svarbių tik patiems autoriams ar platesnio masto ir konteksto. Tarp šio ekspozicijų srauto nemenką da...
-
Tikrų vertybių ilgesys
Savo įspūdžiais iš parodos, spektaklio ar koncerto, savo nuomone apie interviu herojų ar rašinio temą pasidalijantys žmonės – vertinga auditorija. Menininkams jų atsiliepimai – tai nepadailinta, į profesionalų rėmus neįspr...
-
Matematika ugdo ir kūrybiškumą3
Šiemet jau 34 metus iš eilės paskutinį sausio šeštadienį į KTU atkeliaus 9–12 klasių moksleiviai iš visos Lietuvos pasitikrinti matematikos žinių – čia vyks respublikinis prof. Jono Matulionio jaunųjų ma...
-
Kaip padidinti kultūros ir meno sričių įvairovę Kauno regione?
Lietuvoje veikiančios kultūros ir meno organizacijos yra labai skirtingos, įsikūrusios tiek trijuose didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), tiek regioninėse savivaldybėse (likusi Lietuva). Jose galite domėtis tiek laivininkystės ist...
-
Laisvė atminti Laisvę1
Mūsų atminties laisvė – šiuos žodžius, užrašytus ant transparanto, laikomo seno, ilgaplaukio vyro rankose, pirmiausiai pamato Kipro Mašanausko roko operos „1972“ žiūrovai. Scenoje vėlus vakaras, tačiau ne naktis...
-
Kaunas – krikščioniškos kultūros sostinė6
Šiemet turime daugybę progų didžiuotis ir džiaugtis Kauno miestu – Europos, o sykiu ir Vakarų kultūros sostine, kurioje žmones vienija noras kurti gražesnę dabartį ir ateitį. Hanzos dienos Kaune – vienas gražių tokio kūrybi&sca...
-
Su gimtadieniu, Mieste!
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Alytus, Gargždai... Ilgas sąrašas miestų, švenčiančių savo gimtadienį. Kasmet – vis išradingiau, vis labiau stebinant veiklų gausa ir naujais traukos objektais. ...
-
Š. Vaitkus: obeliskas netrukus bus demontuotas
Šiandien posėdžiavusi vietinė Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nusprendė panaikinti obelisko Palangos centre su jo visomis mažosios architektūros detalėmis vertingąsias savybes. ...
-
Kaimynų kovos dėl grožio2
Prieš trejus metus Šarkuvos gatvės devyniolikto namo gyventojai aplink daugiabutį pasodino 25 pušeles. Žmonės puoselėjo, prižiūrėjo ir tikėjosi, kad ūgtelėjusios teiks malonumą akiai ištisus metus, o ypač niūriuoju met...
-
Rinkimai: kitais metais vyksiantys savivaldybių tarybų ir merų rinkimai Kaune žada nemažą intrigą5
Dėl korupcijos skandalo ir verslo Rusijoje susvyravę Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingai vėl atgaivino diskusijas, kas galėtų tapti naujuoju miesto vadovu. ...