Daug ar nedaug? Labai mažai. Lyginant su laikotarpiu, kai Europos egzaminą lietuviai laikė masiškai. Tai buvo maždaug 1992–ieji.

Įdomu tai, kad egzaminą laikė net nemokėdami angliškai (nekalbant apie vokiečių, prancūzų ir kt. kalbas). Daugelis nemokėjo ne tik kalbos, bet ir žinias apie Europą turėjo vienpusiškas. Pavyzdžiui, žinojo, kad geri atlyginimai, kad vienoje parduotuvėje gali rasti net šimtą rūšių dešrų, kad „Adidas“ sportbačius galima gauti be „blato“ ir pan. Dar žinojo, jog Lietuva tarsi nuo seno priklausė Europai, bet nelabai suprato, kad rytinio pakraščio šalys Europoje matomos kaip istorinis sarmatų kraštas, kurio simbolis – vyras su ilgais nukarusiais ūsais, solidžiu pilvu, riestu kardu, riestais smailais batas, ir jis toks šaunus, kad gali labai daug išgerti, šauniai uliavoti ir tokį „šaunumą“ rodyti kelias paras iš eilės. 1992 m. lietuvio įvaizdis Europoje nebuvo nutolęs nuo sarmatiškojo. Paveikslą gal papildė tik vienas kitas auksinis priekinis dantis ir kvapą gniaužiantis odekolono aromatas.

Dabar skelbiama, kad Europos egzamino globėjas – Lietuvos Respublikos Prezidentas. O tada jokių globėjų nebuvo – kapstykis kaip išmanai. Bet tai negąsdino. Drąsuoliai tiesiog plūste plūdo. Prie vakarinės sienos netrumpėjo automobilių eilės – įvažiavimo į Europą tekdavo laukti mažiausiai kelias paras. Tiek buvo pasiryžusių sėkmingai išlaikyti Europos egzaminą.

Vieni grįždavo nusivylę, kiti opel asconomis, o kai kurie net apynaujais mersais (net su kondicionieriais). Dvejetukininkai ir neklaužados buvo griežtai baudžiami – patekdavo į ES kalėjimus.