Eopolis – mažo miesto Lietuvoje strateginė kryptis

Lietuvos regionuose esančių nedidelių miestų identitetas, ekonominiai ir socialiniai tikslai dažnai yra palikti savieigai. Čia išimtimi būtų galima laikyti kurortus, kuriems dėl rekreacinių galimybių yra kur kas paprasčiau atsiskleisti. Kita vertus, žalumos, gamtos ir kiti su natūralia aplinka susijęs pasakojimai būdingi ne tik pripažintiems kurortams. Juk savo laiku mūsuose rajonui, norinčiam išsiskirti iš aplinkos, buvo tiesiog privalu pasistatyti kokį nors apžvalgos bokštą ar taką. Paradoksas, kad kaip neretai būna, išskirtinumo skirtingi miestai siekia labai panašiomis priemonėmis ir taip dar labiau suvienodėja.

Įdomu ir tai, kad Lietuvos kraštotvarkoje (bent jau jos praktikoje) vis dar gajus funkcinis zonavimas. Gamta – sau, o miestiška, antropogeninė aplinka – sau. Anksčiau manyta, kad tiek gamtai, tiek žmogui geriau šių esybių atskyrimas – žmonės kompaktiškai gyvena miestuose, kuriuose žaliosios erdvės yra sukultūrintos, taip neva paliekant daugiau ploto natūraliai aplinkai. Teoriškai. Pažangioji vakarų kraštotvarka jau teigia, kad žmogui net ir mieste būtinas betarpiškas santykis su natūralia aplinka ir kad iš tai naudinga ir pačiai gamtai.

Miesto ir civilizacijos istorijos klasikas Lewis Mumfordas miestą pagal jo semantinės raidos stadijas suklasifikavo į kelis skirsnius. Anot jo, ankstyviausia stadija yra eopolis – trumpai tariant, tai toks miesto tipas, kuriame susipina užstatytos ir atviros erdvės (jose arba natūrali aplinka arba agrokultūrinė veikla), miestiškasis administracinis ir amatų pradas su vis dar klajokliška gyvensena, kur mistinis ritualas neatskirtas nuo utilitariosios veiklos. Beje, pastarojo kokybinio kriterijaus išlaikymas buvo būdingas daugeliui ypač pažangių civilizacijų, tokių kaip senovės Kinija ar Egiptas, kuriose gyvenimo pagrindą miestuose sudarė jau kur kas antropologiškai agresyvesnės urbanistinės formos – polis arba megapolis.

Kai kuriems mažiems miestams Lietuvoje eopolio stadijos kaip strateginės urbanistinės krypties prisiėmimas galėtų tapti tam tikru platesnės identiteto problematikos sprendiniu. Jau daugiau nei dvejus metus gyvenu Raseiniuose ir aiškiai matau, kad šis miestas yra grynų gryniausias savaime susiformavęs XXI a. eopolis. Čia vykstantys miesto plėtros procesai kartais rodosi norį tarsi paneigti šį susiklosčiusį indentitetą, pavyzdžiui, prie judriausios miesto sankryžos esančią viešąją erdvę – Nepriklausomybės gynėjų aikštę – tiesiog išliejant iš betono. Kita vertus, mieste daug gerųjų pavyzdžių, kurie iššūkių kupiname ateities pasaulyje tikrai pasiteisins. Kartais tie gerieji pavyzdžiai yra ne planavimo rezultatas, bet netgi savotiško apsileidimo.

Kiek teko pažinti Raseinius ir šio nedidelio miesto gyventojus, urbanistinį identitetą jie apibrėžia labai panašiai kaip ir daugelis tokių miestų. Pirmiausia didžiuojamasi istorija, esą Raseiniai buvo Žemaitijos sostinė. Iš miesto architektūrinių vertybių itin vertinami senieji Dominikonų vienuolyno pastatai kartu su tikra barokine bažnyčia. Ši miesto dalis netgi įvardijama senamiesčiu. Dabar šie pastatai, išskyrus, aišku bažnyčią, apleisti ir aptrupėję. Visuomenininkai ir vietiniai inteligentai neabejoja, kad miesto garbės reikalas yra šiuo pastatus sutvarkyti ir kažkaip juos įveiklinti.

Mano minėtasis kampelis – puikus, įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sukurti rekreacinę aplinkos kokybę praktiškai neišleidžiant nė cento.

Dargi Raseiniuose šalia savivaldybės stūkso bene monumentaliausia skulptūra Lietuvoje – Vinco Grybo "Žemaitis". Itin konservatyvia stilistika pasižymintis objektas atrodo gana keistai, bet vis dėlto gana įdomiai apvaldo chatišką centrinės dalies architektūrinį vaizdą. Jei lygintume su mano gimtojo Rokiškio gyventojų pabrėžiamais identiteto formantais,  modelis būtų praktiškai tas pats. Tik tiek, kad Rokiškis iš tiesų turi išlikusią miesto dalį, kurią, labai jau nuleidus kartelę, būtų galima vadinti senamiesčiu.

Tačiau dabar – ne apie tai. Aš radau kitą vietą ir ją labai pamėgau. Gali būti, kad jau gana artimoje ateityje mes ne tik Raseiniuose, bet ir sostinėje tokias erdves kursime intensionaliai, o dabar jos atsiranda dėl apsileidimo. Arba galop ir mūsų ekonomika, ir klimatinės sąlygos jau greit greit pasieks tokį būvį, kad nedaryti tiesiog bus daug naudingiau nei daryti.

Apie ką aš? O apie apleistą žalią, minimaliai antropogenizuotą plotą, esantį kvartalo, užimančio trikampį tarp Vytauto Didžiojo, V.Grybo ir Žemaičių gatvės, viduryje. Kadangi mėgstu daug vaikščioti, tai šią vietą atradau visai atsitiktinai. Norėdamas apžiūrėti V.Grybo gatvėje esančio daugiabučių kvartalo kiemus, jų struktūrą, netikėtai atsimušiau į pusiau apleistą, sulaėjusio parko erdvę, kurią supa minėtas daugiabučių kvartalas ir pramoniniai, prekybiniai pastatai. Vieta, matyti, labai retai šienaujama, tačiau praeiti galima medžių šakų iškilotais, nuo sovietmečio išlikusiais asfaltuotas takais. Žolės čia krūmija, krūmai medėja. Nors nesu botanikas, bet iškart akį patraukia santykinai mažame plote egzistuojanti bioįvairovė. Tankiai augantys medžiai (vėliau juos, deja, praretino) gal ir neatrodo kaip estetikos viršūnė, bet ši savieiga turi žavesio.

Sykį atrasta ši vieta tapo mano mėgstamiausiu tašku, pro kurį praeidavau bent keletą kartų savo ilgų pasivaikščiojimų metu. Vaizdo, aišku, nepagyvina prie miškėjančio parko prisišlieję apleisti sovietiniai pramoniniai pastatai, tačiau šalia esanti katilinė primena: visos Žemės gyvybės pagrindas – anglis.

Oras čia gaivesnis negu gražiai sutvarkytuose parkuose.

Paradoksas, bet kai didelės sumos iš ES struktūrinių lėšų išleidžiamos ne tiek aikštėms atnaujinti, kiek vien aikščių plokštumoms atnaujinti, o pačiai viešajai erdvei nesuteikiama jokių funkcinių patobulinimų (kaip tikrai įvyko ir Nepriklausomybės gynėjų aikštės atveju), mano minėtasis kampelis – puikus, įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sukurti reakreacinę aplinkos kokybę praktiškai neišleidžiant nė cento.

Tad vaikštant bevardžiu, laukėjančiu parkeliu beldžiasi mintis, kad štai Dievas kuria mieste ir kurdamas rodo žmogui šio materialinės veiklos bei dvasinės raidos kryptį. Gal esu subjektyvus, bet tokios vietos kur kas geriau nuteikia kontempliacijai ir įvairiems darbiniams planams kurti nei iščiustyti parkai. Tad šia prasme Raseiniai atsiduria vienoje gretoje su Japonijos miestais.

Daugelyje pastarosios šalies megapolių, ne tik Tokijuje, pamatysime į urbanistinį audinį įsirėžiančius miškus, daržus, daržus, nešienautos žolės plotus. Be abejo, šalia jų glaudžiasi ir labai sukultūrinti parkai. Klausant intensyvų kursą Tokijo universtete, giliai įstrigo vieno profesoriaus mintis, kad urbanistinis paveldas Japonijoje – tai atsparumo garantija. Pavyzdys, kaip galima išlaikyti koherentišką santykį tarp visiškai antropogenizuotos aplinkos, visiškai laukinės aplinkos ir miesto zonų, kuriose šie pradmenys susitinka.

Čia Raseiniai intuityviai pasiekia vienovę su Tokijumi ar Osaka, o pastariesiems Raseiniai tikriausiai padarytų neblogą įspūdį.

Japonijos miestai yra įdomūs kaip santykis tarp magapolio ir eopolio. Turint omenyje, kad dėl klimato kaitos sąlygos žmonijai gyventi Žemėje gali tapti nebe tokios palankios, tikriausiai ne tik Raseiniams, bet ir didiesiems Lietuvos bei pasaulio miestams teks jau ne intuityviai, bet sąmoningai kai kurias teritorijas užleisti sulaukėjančiai gamtai. Nesistebėčiau, jei disputai dėl Lukiškių aikštės paminklų, grindinių ir dizainų bus baigti tuo, kad šią erdvę tiesiog duosime atsiimti gamtai, o trinkelių verslus pakeis medinių tiltukų, kokių yra užmiesčio gamtos takuose, gamintojai ir montuotojai. Aš siūlyčiau tai padaryti jau dabar.

Tikriausiai 90 proc. skaitančių šį tekstą su mano pastebėjimais nesutiks. Apleista teritorija vertinama geriau nei puikiai prižiūrėta, gražiai suprojektuota aplinka. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad, net jei 2020-aisiais ši idėja tėra priimtina tik keliems miesto profesionalams, yra daugiau nei pakankamai faktorių manyti, kad kokiais 2040-aisiais tai taps būtinybe.

Raseiniai man vis dar įdomūs kaip vieta, kuri viename erdvės taške sutalpina viena kitai prieštaraujančias dimensijas – šiuo atveju regresą ir didelę pažangą. O dabar, matyt, ir yra tas kairos laikas rinktis, kurią iš prieštarų reikia sąmoningai auginti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

geras straipsnis

geras straipsnis portretas
Puiku,kad straipsniai ne tik apie kriminalus ir šildymo kainas.

Komplimentai

Komplimentai portretas
Įdomūs pastebėjimai, džiugina, jog dėmesys suteikiamas ne tik vienam iš didžiųjų miestų. Su nekantrumu lauksime tęsinio.

kauniete

kauniete portretas
labai tikslus pastebejimas apie apleistas vejas-pieveles miestuose ,,tik I minti atejo asocialiu asmenu susiburimai tokiose dykvietese;; o galetu tos pievos neshti zemishka darba ateiciai..suformuodamos tikrai panasias I Japonijos grozio saleles didmiesciuose
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Ar tikrai prie ruso buvo geriau?
    Ar tikrai prie ruso buvo geriau?

    Ką jums primena traukinio dundesys? Kelionę į sostinę? Ar kur nors atostogų? ...

    14
  • Erodo raudų siena
    Erodo raudų siena

    Kas yra palestiniečiai, dėl kurių kančių priešais televizijos kameras dieną ir naktį nesiliauja raudoję demokratiškų ir autoritarinių valstybių politikai? Kas šie žmonės, kurių vargai geba vienodai prislėgti ir Romos katalik...

    3
  • Pasakos naivuoliams
    Pasakos naivuoliams

    Šiandien Romos olimpiniame stadione Italijos ir Turkijos rinktinės pradės XVI Europos futbolo čempionatą. Šventę, kurios Senojo žemyno aistruoliai laukė visą penkmetį. ...

    2
  • Hibridinis darbo modelis: aukso viduriukas?
    Hibridinis darbo modelis: aukso viduriukas?

    Nuo birželio 1-osios Vyriausybei šiek tiek atlaisvinus karantino suvaržymus darbui iš biurų, taip pat prasidėjus masinei vakcinacijai, vis daugiau žmonių nusprendžia grįžti į biurus. Tačiau tokia pati dalis jų nori likti ir namie. Tai...

  • Antausis prezidentui
    Antausis prezidentui

    Prancūzijos prezidentui E.Macronui šią savaitę lankantis šalies pietryčiuose, vienas vyras, užuot padavęs jam ranką, skėlė antausį. Jaunasis prancūzų lyderis savo kailiu patyrė juodąją demokratijos pusę ir didžiosios politikos ka...

    2
  • Pabėgėlių sulaukėme. Ruoškimės šiurpėms
    Pabėgėlių sulaukėme. Ruoškimės šiurpėms

    Batkai paliepus, Maskvai padėjus, į Lietuvą ėmė plaukti pabėgėliai. ...

    8
  • Jūs vis tiek kalti
    Jūs vis tiek kalti

    Atrodė. Teisingumą vykdo teismai. Pasirodė. Tai daro prokuratūra. Net kai Aukščiausiasis teismas paskelbia nusikaltėliui išteisinamąjį nuosprendį, nes nėra jokių kaltę įrodančių įrodymų, prokurorai pakomentuoja, kad nusikaltėlis...

    1
  • Kodėl Romainiai tampa nacionaliniu klausimu?
    Kodėl Romainiai tampa nacionaliniu klausimu?

    Aktyvūs kauniečiai nevengia kelti Kauno problemų visais įmanomais būdais. Praėjusią savaitę visos šalies dėmesio sulaukę Romainiai rodo gerą pavyzdį, kad antro didžiausio šalies miesto problemos yra vertos ir plačiau aptarti. ...

    2
  • Kam pinigai, o kam špyga taukuota
    Kam pinigai, o kam špyga taukuota

    Kuo ypatingas galėtų būti sostinės grožio salonas "Yumi"? Tuo, kad tame pačiame pastate yra įmonė, įsigijusi buvusį Palangos policijos komisariatą netoli jūros. Iš Turto banko vyrukai pirko už 574 tūkst. eurų, o pardavė už du ...

    2
  • (Ne)sostų karai
    (Ne)sostų karai

    Kaišiadoriečiai juokauja, kad jų miestas turi du stambius priemiesčius – Kauną ir Vilnių. Ne iš piršto laužta. Juk dvimiesčio idėja prieš du dešimtmečius svarstyta taip rimtai, kad tuomečiai Vilniaus ir Kauno ...

    1
Daugiau straipsnių