Kaip ketinate pažymėti Birželio 1-osios šventę? Dauguma žmonių, išgirdę tokį klausimą, tikriausiai gūžtelėtų pečiais: o ar tądien kokia nors šventė? Žinoma, būtų ir tokių, kurie prisimintų, kad Birželio 1-oji yra Vaikų gynimo diena. Tik vargu ar kas drįstų ta proga prašytis laisvo bent pusdienio, kad savo atžalai dovanotų tai, kas svarbiausia ir ko 2010-aisiais Lietuvos vaikams trūksta labiausiai, – tėvų dėmesio ir buvimo drauge.
Pastaroji tezė, papildyta statistiniais duomenimis, kad Lietuvoje tėvai vaikams per parą skiria vidutiniškai po 7 minutes, jau nieko nebestebina. Nebestebina ir tai, kad viena ranka glostydami vis aukštesnę vaikystę reglamentuojančių teisės aktų stirtą, šūsnius ataskaitų apie įvykdytus įvairiausių tėvų ir atžalų santykiams, kovai su patyčiomis, smurtu prieš mažuosius, globos namų vaikams skirtus projektus, kitai leidžiame daryti bet ką, kas kenkia tiems patiems vaikams.
Vežame juos automobiliu be specialios kėdutės ("Juk čia tik pora kilometrų iki sodo"). Perkame (ir leidžiame jiems patiems pirkti) produktus, kurių maistinė vertė atvirkščiai proporcinga kainai ir spalvų ant pakuotės kiekiui, užuot praleidę prie viryklės pusvalandžiu ilgiau ir pagaminę tai, ko augantiems kaulams reikia labiau nei reklamos peršamo jogurto. Pasirašome darbo sutartis be jokių pretenzijų į įstatymais garantuotą trumpesnį darbo laiką vaikus iki 12 metų auginantiems tėvams.
Nedrįstame atsisakyti įmonės personalo skyriaus kvietimo "prievarta-savo noru" laisvadienį dalyvauti kolektyvo šventėje, nors atžala seniai laukia to išganingojo šeštadienio, kai tėtis ar/ir mama nusives į zoologijos sodą ar tiesiog pakalbės apie paaugliškus rūpesčius. Nedrįstame, nors tas pats personalo skyrius, baigiantis metams, uoliai suskaičiuoja vaikiško amžiaus vaikus, kad šiems perduotų nuo Kalėdų Senelio banalų saldainių maišelį. Personalo skyrius žino, kad įmonės, į motyvacinį paketą įtraukusios ir dėmesį darbuotojų vaikams, laimi: darbuotojų pasitenkinimas akivaizdus, o sąnaudos – gana nedidelės. Mes, tėvai, labai lengvai pasiduodame šiai manipuliacijai ir sėkmingai darome tą patį su savo atžalomis: tiesiog paperkame juos materialiniu gėriu ar dvasiniu – palikdami ramybėje.
"Aš tiksliai žinau, ką, kur ir su kuo veikia mano vaikas" – tokią frazę ne vienas kartojame sau ir kitiems – dažniausiai mokytojams, kurie įkyriai lenda su savo (tiksliau – mūsų vaikų) problemomis. Tėvai nesidomi savo vaikais – tai pagrindinis atsakymas, kurį pateikia pedagogai, neoficialioje aplinkoje diskutuodami apie kasmet vis prasčiau skaitančius (t.t. nesuvokiančius perskaityto teksto) dešimtokus, ne pagal amžių aktyvų lytinį gyvenimą gyvenančias šeštokes. Nesidomi, nes dažniausiai neturi laiko – dirba daugiau nei po 8 valandas per dieną – dėl pinigų ar norėdami save realizuoti.
"Noriu, kad vaikas turėtų ką valgyti, už ką studijuoti. Noriu, kad jis manimi didžiuotųsi" – teisinamės prieš svetimą ar save patį. Esame teisūs – žinių amžius reikalauja, gausybė galimybių gundo, piliečiams ne itin draugiškos vyriausybės verčia dirbti ir uždirbti daug. Asmeniniams kompiuteriams, atostogoms prie svetimos jūros, kalbų kursams, sporto mokyklai, saugesniam automobiliui, erdvesniam būstui. Daugelio materialinių gėrybių išties reikia vaikams – ne tik jų buičiai, bet ir sveikai kūno ir dvasios raidai. Vis dėlto viena vertybė yra nekintama. Neparduodama, todėl ir neįperkama. Vaikams reikia tėvų. Ne vien dovanos ar arbatpinigių iš jų rankų, bet ir buvimo drauge akimirkų. Daug kartų padaugintų 7 minučių per dieną.
Naujausi komentarai