Provokuojantys, klausytojus, skaitytojus ar žiūrovus nejaukiai pasijusti priverčiantys kūriniai, kaip ir atvira ar užmaskuota sovietinės valdžios kritika, buvo nepageidaujami, tačiau net ir tokioje santvarkoje kartais atsirasdavo išdrįsusiųjų rizikuoti.

Bene žymiausias XX a. aštuntojo dešimtmečio sovietinės popkultūros reiškinys buvo Visockių giminės atstovas Vladimiras Semionovičius (1938–1980), kurio užkimęs balsas yra puikiai pažįstamas kiekvienam labiau išprususiam sovietiniam vaikui. Vladimiras Semionovičius taip pat buvo aktorius ir dažnai yra vadinamas poetu, tačiau žmonės geriausiai jį prisimena kaip klausytojų išties mylėtą dainininką ir dainų autorių.

Teigiama, kad savo dainas jis dažniausiai atlikdavo su didele aistra, o jų tekstuose utopinės santvarkos gyventojai neretai atpažindavo savo bei pažįstamų žmonių išgyvenimus. Taip pat netrūko ir tokių, kurie įvairias jo dainas siejo su politine potekste bei jų tekstuose įžvelgė užslėptą santvarkos kritiką.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad dėl šių interpretacijų išties galima ginčytis, tačiau kai kurie dainų žodžiai gana simboliški, pvz., „Medžioklių ir vilkų nėra ką lygint, žymėm jų laisvė nurėžta, telieka galutinė ataka“ (žodžiai iš dainos „Vilkų medžioklė“ (rus. „Ochota na volkov“).

Anot „National Public Radio“ portale pateikiamo straipsnio „Populiarus rusų bardas, dainavęs apie paprastą sovietinį gyvenimą“ (angl. „Popular Russian Balladeer Sang About Ordinary Life In The USSR“, 2015), sovietų nomenklatūra Vladimirą Semionovičių vertino įtariai, tad jam esą per visą gyvenimą nepavykę oficialiai išleisti jokio albumo ar dainos. Tai, ką iki mūsų dienų klauso žmonės, buvo įamžinta per viešus arba privačius (draugų butuose) pasirodymus bei platinama nelegaliai.

„Buvo daromos kasečių kopijos, kurios bemaž visur cirkuliavo. Visi jį žinojo. Daugelis turi jo įrašų“, – tvirtino straipsnyje cituota knygelės „Ką žino kiekvienas rusas ir ko nežinote jūs“ („What Every Russian Knows (and You Don’t“), 2013) autorė Olga Fedina.

Pasak „Radio Free Europe / Radio Liberty“ svetainėje pateikiamo straipsnio „Kai legendinis sovietų bardas V. Visockis sukrėtė Holivudą“ („When Legendary Soviet Bard Vladimir Vysotsky Hit Hollywood“, 2020), Vladimiras Semionovičius negalėjęs oficialiai išleisti plokštelių ar kasečių, tačiau jo dainomis susižavėję ir kai kurie aukšti nomenklatūros pareigūnai. Šie taip pat įsigiję juodojoje rinkoje platinamų jo muzikos įrašų.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Vladimiras Semionovičius buvo kone tikras disidentas, kai kurie jo gyvenimo aspektai verčia kelti nepatogius klausimus. Pvz., kaip galėjo atsitikti, kad nomenklatūros užkardytas atlikėjas bemaž laisvai keliaudavo į sovietams priešiškas valstybes, t. y. naudodavosi privilegija, apie kurią didelė dalis SSRS gyventojų galėjo tik pasvajoti.

Vladimiras Semionovičius noriai naudojosi šia galimybe ir spėjo nuvykti ne tik į Paryžių bei JAV, bet ir į Taičio salą Ramiajame vandenyne. Vieną šiltą vasaros vakarą jam teko dalyvauti ir padainuoti privačiame vakarėlyje Los Andžele, kuriame dalyvavo nemažai ryškiausios to meto Holivudo grietinėlės atstovų. Teigiama, kad vakarėlio dalyviai nesuprato nė vieno Vladimiro Semionovičiaus išdainuoto žodžio, tačiau jie pajuto, kad šie tekstai gilūs ir nuoširdūs.

„Jam vis dainuojant savo šiurkštoka atlikimo maniera, žmonės ėmė būriuotis ir klausinėti: „Kas šitas dainuojantis vyrukas?“ – teigė straipsnyje verslininku iš Los Andželo įvardytas vakarėlio dalyvis Dickas Finnas.

Maištingumo šleifas buvo persmelkęs ne tik Vladimiro Semionovičiaus kūrybą, bet ir jo asmeninį gyvenimą. Jis buvo keletą kartų sukūręs šeimą su skirtingomis moterimis (paskutinė buvo baltųjų rusų pabėgėlių kraujo turinti Prancūzijos aktorė, labiau žinoma Marinos Vlady (1938) vardu) bei įnikęs į alkoholį ir tabaką. Taip pat sklando kalbos, kad jis nevengęs ir psichotropinių medžiagų. Spėjama, kad visi šie įpročiai ilgainiui ir prisidėję prie jo mirties 1980 m. liepos 25 d.

Tuo metu jau buvo prasidėjusios Maskvos olimpinės žaidynės (JAV bei dar 66 kraštai dėl specialiosios SSRS operacijos Afganistane bei kitų priežasčių jas boikotavo), tad oficialiai valdžia Vladimiro Semionovičiaus mirčiai neskyrė daug dėmesio. Vis dėlto gandai ir kalbos apie liūdną įvykį labai greitai pasklido, tad daugybė žmonių, numoję ranka į sportą, laisva valia atėjo atsisveikinti su mylimu muzikos kūrėju.

Faktas yra ir tai, kad apie jo mirtį pranešė Vakarų žiniasklaida.

„Anot bičiulių, žymus, populiarumu vakarietiškai roko žvaigždei prilygęs, savo dainomis vyraujančią santvarką ir net slaptąją policiją pašiepęs satyrikas, baladžių atlikėjas ir aktorius V. Visockis mirė vakar naktį nuo širdies smūgio“, – skelbta „The New York Times“ straipsnyje „Mirė dėl pašaipių dainų pultas sovietų aktorius ir satyrikas V. Visockis“ („Vladimir Vysotsky, Soviet Actor and Satirist, Dies; Attacked for Satirical Songs“, 1980 m. liepos 26 d.).