Baltųjų plaštakių vargai

1770 m. kovo 5 d. Bostone tarp agresyviai nusiteikusios minios ir baikščių imperijos karių įvyko susistumdymas, o įtampai pasiekus kulminaciją, buvo paleisti šūviai. Manoma, kad tarp "Bostono skerdynėmis" (Boston Massacre) pakrikštyto incidento aukų buvo ir tamsiaodis žmogelis Crispusas Attucksas (1723–1770).

1775 m. balandžio 19 d. tarp britų imperijos ir kolonijų prasidėjo atviras karas, kuriame dalyvavo ir 29 tūkst. juodaodžių. Didžioji jų dalis (20 tūkst.) kovėsi Didžiosios Britanijos pusėje. Pagrindinis motyvas, skatinęs vergus dalyvauti baltųjų šeimininkų rietenose, buvo asmeninė laisvė, kurią tarnaujantiems vergams pažadėjo abi kovojančios pusės.

Ekspertai, remdamiesi artimos aplinkos narių prisiminimais ir laiškais, tvirtina, kad pirmajam JAV prezidentui vergovės klausimas paskutiniais gyvenimo metais vis dažniau neduodavo ramybės.

Amerikos revoliucijoje dalyvavusių juodaodžių likimas – įvairus. Vieni po karo tapo laisvi ir grįžo į Afriką, kitus likimas nubloškė į svetimus kraštus, pavyzdžiui, Karibų jūros regioną arba Europą, treti vėl pakliuvo į vergovės gniaužtus.

Populiari kairiųjų intelektualų ir progresyviųjų jaunuolių legenda teigia, kad visi Jungtinių Amerikos Valstijų tėvai-įkūrėjai buvo vergvaldžiai ir rasistai. Tais laikais neegzistavo nei "YouTube", nei "Facebook", nei "TikTok", tad kiekvienas užsidirbti norintis žmogus buvo priverstas įsisavinti žemę ir auginti joje įvairiausias ūkio kultūras. Norint iš žemės ūkio gauti naudos, reikėjo daug rankų darbo, tad vergų išnaudojimas tuo metu buvo įprasta praktika.

JAV prezidentai George‘as Washingtonas (1732–1799) ir Thomas Jeffersonas (1743–1826) buvo stambūs žemvaldžiai, tad per visą savo gyvenimą jie laikė ne vieną šimtinę juodaodžių vergų. Net elektra besidomintis spaustuvininkas Benjaminas Franklinas (1706–1790) buvo septynių vergų šeimininkas.

Ar tai reiškia, kad šie žmonės nuoširdžiai tikėjo vergovės nekaltumu ir kitų rasių asmenims jautė vien stiprią panieką? 1799-ųjų liepą G.Washingtonas, veikiausiai nujausdamas artėjančią mirtį, surašė savo testamentą. Šis dokumentas suteikė laisvę net 124 asmenims. Tiesa, didžioji dalis jų turėjo tapti laisvi tik po G.Washingtono žmonos Martha‘os (1731–1802) mirties.

Ekspertai, remdamiesi artimos aplinkos narių prisiminimais ir laiškais, tvirtina, kad pirmajam JAV prezidentui vergovės klausimas paskutiniais gyvenimo metais vis dažniau neduodavo ramybės.

1807 m. JAV Kongresas priėmė aktą, draudžiantį importuoti naujus vergus į Jungtines Valstijas iš užsienio. Tai buvo simbolinis, bet labai svarbus žingsnis, prie kurio svariai prisidėjo ir Th. Jeffersono administracija.

Plečiantis Jungtinėms Valstijoms, vergovės klausimas politinių debatų arenoje būdavo keliamas vis dažniau, o mūšiai tarp abolicionizmo šalininkų ir vergovės propaguotojų darėsi vis aršesni.

1793 m. amerikiečių išradėjas Elis Whitney (1765–1825) sukūrė specialų prietaisą, leidžiantį greičiau, lengviau ir paprasčiau apdirbti medvilnę. Naujasis aparatas pavertė medvilnės auginimą naudingu verslu, tad vergų paklausa Amerikos pietinių valstijų plantatorių gretose ėmė augti kartu su jų godumu.

Pirmoje XIX amžiaus pusėje vergų ir turtingų baltųjų pietiečių skaičius Šiaurės Amerikos žemyne smarkiai išaugo. Pietinės valstijos vis labiau darėsi priklausomos nuo žemės ūkio, o Jungtinių Valstijų visuomenėje buvo įvarytas ideologinis pleištas.

Vergo gyvenimas plantacijose dažniausiai būdavo sunkus ir žeminantis, tad neretai kai kurie nelaimėliai nuspręsdavo bėgti. Vieni keliaudavo į arčiau esančią Meksiką, kiti ryždavosi pavojingai ir ilgai kelionei į šiaurę (neretai iki pat britų valdomos Kanados). Laikui bėgant, juodaodžių gretose ėmė sklisti pasakojimai apie slaptą idealistų ir geradarių organizaciją, skiriančią visus savo resursus bėgančių vergų gelbėjimui.

Ekspertai teigia, kad "Požeminio geležinkelio" (Underground Railroad) legendai patvirtinti trūksta įrodymų, tačiau niekas negali paneigti, kad tuo metu nebuvo idealistų, tiesiančių pagalbos ranką nelaimės ištiktiems bėgliams. Antai buvusi vergė Harrieta Tubman (1822–1913) ne kartą grįžo į pietus, kad padėtų kitiems pabėgti, o baltojo Levi Coffino (1798–1877) namuose juodaodžiai visada galėdavo tikėtis laikino prieglobsčio.

1861 m. balandžio 12 d. Šiaurės Amerikos žemyne prasidėjo naujas karas tarp vergovę panaikinusių ir ją išsaugojusių valstijų.

1862 m. liepos 17 d. JAV Kongresas išleido aktą, kuris bene pirmą kartą leido juodaodžiams Amerikos gyventojams tapti visaverčiams JAV armijos kariams. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, tačiau juodaodžiai vis dar buvo laikomi žemesne rūšimi. Teigiama, kad jie gaudavo prastesnį maistą ir mažesnį atlyginimą, taip pat su jais būdavo prasčiau elgiamasi konfederatų nelaisvėje.

Sunku pasakyti, ar vergovė iš tiesų buvo vienintelė ir pati svarbiausia naujojo konflikto priežastis, tačiau šis klausimas, be jokios abejonės, buvo itin aštrus ir skaldantis visuomenę. 1863 m. liepos 13 d. Niujorke prasidėjo tris dienas trukusios riaušės, kuriose pirmuoju smuiku griežė airių ir vokiečių kilmės imigrantai. Daugelis jų, nemokėdami anglų kalbos ir neturėdami jokios kvalifikacijos, dirbo pačius prasčiausius ir menkiausiai apmokamus darbus.

Juodaodžių išlaisvinimas jiems kėlė didelį nerimą dėl konkurencijos ir atlyginimo, tačiau dar didesnį įniršį išprovokavo naujas įstatymas, nepripažįstantis buvusių vergų JAV piliečiais, todėl leidžiantis jiems išsisukti nuo privalomosios karinės tarnybos.

Prasidėjus neramumams, minia puolė juodaodžių ir žinomų abolicionizmo šalininkų namus, spalvotųjų našlaičių prieglaudą, protestantų bažnyčias ir valstybines institucijas. Kliuvo net juodaodžius aptarnaujančioms prostitutėms.