Atrodome laimingi

Jau net nekalbu apie tokius dalykus, kaip nemeilė sau, kompleksai dėl išvaizdos ar baimė bendrauti ir prisileisti žmones. Pamenu, rašydama bakalauro darbą, kurio tema buvo susijusi su psichologija, sunkiai suvokiau, kaip įmanoma, kad kas ketvirtas žmogus pasaulyje per savo gyvenimą susidurs su psichiniais ar neurologiniais sutrikimais (PSO prognozės). O šiandien lengvai ant vienos rankos pirštų iš dešimčių pažįstamų žmonių, su kuriais teko nuoširdžiai šnekėtis pastaraisiais mėnesiais, galėčiau suskaičiuoti tuos, kurie ėmę kalbėti atvirai, nevirto atvožta psichinių sutrikimų Pandoros skrynia. Šiems jauniems žmonėms žodžiai „bipolinis“, „ruminacijos“, „panikos ataka“, „ksanaksėlis“ pažįstami ne iš nuogirdų.

Nuo psichinių sunkumų vienodai kenčia ir vadinamasis auksinis jaunimas, ir tie, kurie be pašalpos neišsiverstų nė mėnesio.

Jau matau, kaip žiojasi šmaikštašikniai skeptikai, tuoj rėksiantys, kad visi tokie „išsikalinėjimai“ – iš gero gyvenimo. Bet aiškinti masinį jaunų žmonių sielos skausmą vien deficito parduotuvėse nebuvimu ir pasirinkimo laisvėmis man atrodo siauraprotiška. Visų pirma, dėl to, kad nuo psichinių sunkumų vienodai kenčia ir vadinamasis auksinis jaunimas, ir tie, kurie be pašalpos neišsiverstų nė mėnesio. Antra, bet kuris, bent prisilietęs prie kurios nors šių būklių, patvirtins: į gerą gyvenimą tai anaiptol nepanašu. Ir nors vargu, ar šį reiškinį galima paaiškinti viena konkrečia priežastimi, man atrodo, letenas čia smarkiai prikišęs mus apėmęs noras pralenkti ar bent prilygti kitiems. Nesuvokiant, kad virtualusis ekshibicionizmas viso labo tėra kreivų veidrodžių muziejus.

Dar XVIII a. britų filosofas Jeremy Benthamas aprašė utopinio kalėjimo, kurį pakrikštijo Ponaptikonu, viziją. Statinio esmė ta, kad sėdėdamas centre prižiūrėtojas gali matyti kiekvieną patalpos centimetrą, o nežinodamas, kada yra stebimas, nuteistasis visuomet stengiasi laikytis elgesio taisyklių. Nuo J.Benthamo pamąstymų praslinko šimtmečiai ir, man regis, tam tikra prasme jo idėja pagaliau išsipildė. Tik didžiausias kalinys čia ir yra stebėtojas, kuris į šonus kraipydamas galvą, mato vis kitokį tobulo gyvenimo – siekiamybės atspindį.

Turime tūkstančius nuomonės formuotojų, autoritetų, dievukų – ir visus skirtingus. Vieni aria sporto salėse, kiti mėgaujasi picomis, yra sveikuoliai veganai, yra ir vakarėlių liūtai, dar tie, renkantys aukštojo išsilavinimo laipsnius ir anie, su kuprine klajojantys po pasaulį. Į juos žvelgiant norisi būti tokiems, kaip jie. Atrodo, neatitikęs kažkurio iš šių bruožų, o tiksliau, smarkiai priartėjęs prie vieno, taigi, natūralu, nutolęs nuo priešingo jam, tapsi nevykėliu.

Bėda ta, kad bandymas aprėpti viską, primena pastangas iš krentančios indaujos vienui vienam sugaudyti byrantį indų servizą – kad ir kaip stengiesi, baigiasi nusivylimu ir šukėmis. O nusivylimas savimi (nors jam nėra realaus pagrindo) ir tos mano nupasakotos bičiulių bėdos kartu koja kojon žengia dažniau negu girtumas ir įsitikinimas, kad esi puikus šokėjas. Nesu naivuolė ir tikrai neketinu raginti kovoti su psichinėmis problemomis dingstant iš socialinių medijų. Tik labai tikiuosi, pamažu imsime suprasti, kad jose demonstruojama tikrovė tėra maži atspindžiai, skirti pramogai. Ir turėdami laisvių, apie kurias vyresnės kartos retai tepasvajodavo, neuždarysime savęs į kalėjimą, pavadinimu „Laimingiems ne būti, o atrodyti“.