Šią vasarą sukanka jau 25 metai, kai buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Matote, kaip laikas bėga? Jau auga jaunimo kartos, kurios nebeprisimena sovietmečio.
Dabar įvairiai apie tą laikotarpį kalbama, kartais, regis, netgi idealizuojama. Buvo visko. Tačiau skausmą, širdgėlą gal pakėlėme lengviau todėl, kad buvome jaunesni, turėjome vilties, jog gyvensime nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
Šalia mūsų buvo ne tik mokykliniai istorijos vadovėliai su savo vertinimais, bet ir gyvi praeities liudininkai, žinoję ir prieškario, ir karo laikų, ir pokario metų istorijas.
Suprantama, ieškojome tiesos. Juk mes tiesiog buvome jauni. Kam, jeigu ne jauniems yra būdingas tiesos ieškojimas?
Mes veržėmės į laisvę. Mus tramdė ir tikino, jog to ar ano negalima. Kodėl? Nes tai pavojinga. Laisvė gali grasinti?
Ir tik gerokai vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kai nuvažiavau į Paryžių, pamačiau, kas išties yra laisvė. Laisvi žmonės, pliaupiant lietui, šypsodamiesi buvo greta, mus skyrė tik jų įvairiaspalviai lietsargiai, jie ėjo į kavines. Nevaržomi, pasitikintys savimi.
Tai ir buvo tas pats jausmas, kurį tada, prieš ketvirtį amžiaus, dovanojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
Euforija, suprantama, greitai praėjo. Kasdienybė visada vargina. Bet mūsų žmonės Sąjūdžio idėjų nepamiršo. Tik tuos žmones, ant savo pečių atlaikiusius istorijos virsmą, pamiršo naujai atsiradusi valdininkija.
Kai kada atrodo, jog mes labai blogai išmokome istorijos pamokas. Natūralu, jog žmonės ieško teisingumo, pagaliau normalaus supratimo.
Tik nesakykite, jog demokratijos ir laisvės troškulys nepraustaburniams atvėrė kelią. Kur tie Pilietinės visuomenės instituto išugdyti piliečiai? Kaip galėjo atsitikti, jog piliečiai, stovėję prie valstybės kūrimo ištakų, tapo nebereikalingi, abejingi viskam, kas darosi valstybėje?
Kai kada pasiklausius žinių lieka įspūdis, jog Lietuvoje patys svarbiausi įvykiai vyksta Seime, na, dar šiek tiek Vyriausybėje, Prezidentūroje. O kur yra žmonės, ant kurių pečių laikosi valstybė? Jums neatrodo, kad Lietuvą palieka tiek daug žmonių todėl, kad jie čia nesijaučia esą reikalingi? Pažiūrėkite, kokie yra mokesčiai. O jau šildymas Lietuvoje yra aukso vertės. Ir tegu besikeičiančios vyriausybės neerzina žmonių su tomis renovacijomis.
Kai važiuoju Klaipėdoje Taikos prospektu, akys užkliūva už netoli buvusio kino teatro esančio ilgo blokinio penkiaaukščio. Vieno jo bloko gabalai iškritę, armatūra išlindusi.
Ne, ponai, tokio vaizdelio Vokietijoje nepamatytumėte, nes Rytų Vokietijoje palikimas, ko gero, buvo panašus į mūsiškį. Bet kai darė pertvarką, tai padarė ją taip, kad žmonės galėtų oriai gyventi. Klaipėdoje pavažiuoji dar piečiau ir matai tuos pačius daugiaaukščius, kurių suskeldėję blokai kažkuo užteplioti. Ar tie žmonės gali saugiai jaustis savo namuose? Tai gal čia tie renovacijų mėgėjai ateitų ir kalbėtų su žmonėmis? Bandytų įtikinti.
Kaip tuos žmones įtikinti, kad Sąjūdis dėl tokios netvarkos yra niekuo dėtas? Kad anksčiau apsukruoliai, leidę privatizuoti tas nekokybiškas griuvenas, šiandien trina iš pasitenkinimo rankas, girdi, tamstų nuosavybė, tvarkykitės. Piliečiai ir vėl palikti likimo valiai.
Nežinau, kas kuria įstatymus, bet kaip čia atsitinka, jog juose esti tiek landų? Tikėtis, kad šildymas atpigs? To niekas negali užtikrinti. Ir kai žmogus negali jaustis saugiai ir stabiliai savoje valstybėje, jis traukia į užsienį. Čia paliekama sudaužyta tikėjimo viltis, o ten, Vakaruose, yra galimybė nors trumpam pasijusti visaverčiam.
Nemalonus jausmas, kai žmonės ateina prašyti maisto, o jo, pasirodo, dar nėra, teks palaukti. Nežinau, kodėl maisto dalijimas Lietuvoje yra tapęs pajuokos objektu? Neturėtų būti taip, kad maisto rinkimas ir dalijimas ne pačiai turtingiausiai piliečių grupei yra organizuojamas tik prieš didžiąsias šventes. Tai žemina žmones.
Kiek man yra žinoma, ir Vokietijoje, ir Amerikoje tokie žmonės žino, kada ir kur ateiti kas kelios savaitės ir gauti nemokamai ar šiek tiek užmokant būtiniausių maisto produktų, namų apyvokos reikmenų.
Laisvas žmogus gali nuversti kalnus. Sąjūdis atvėrė kelią į laisvę. Pamenate, tada sakėme: mes viską padarysime savai Tėvynei. Kodėl dabar tas orumas yra dingęs? O gal tiesiog žmonės, pamatę nesibaigiantį chaosą valstybėje, užsidarė savyje?
Kiekvieną kartą, kai einu apytuštėmis miesto gatvėmis, prisimenu įvykius prieš ketvirtį amžiaus. Kur dingo ta Sąjūdžio dvasia, pakėlusi mus visus skrydžiui?
Man atrodo, kad Sąjūdis visus piliečius išmokė nebijoti. Ar tie sunkumai, tekę mūsų daliai, gali būti tuo akmenėliu, galinčiu parversti Laisvę?
Naujausi komentarai