Ar Lietuvos valstybė ir visuomenė pasirengusi XXI a. mokyklai?

Paskutiniame Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime aptarta situacija apie švietimo būklę verčia susimąstyti kiekvieną, tačiau pirmiausia – pačias politines institucijas. Prezidentės žodžiais, švietimo padėtis apibūdinama draudimais ir apokaliptiniais scenarijais, kas, jos vertinimu, pasmerkia šalį nesibaigiantiems eksperimentams su švietimo modeliais.

Tačiau kita prezidentės mintis labiau akcentavo ir reformavimo ateitį Lietuvos švietime. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad „reformos negali tęstis ketvirtį amžiaus – būtent tiek laiko reformuojama švietimo sistema. Eksperimentuodami savo vaikais rizikuojame šalies ateitimi.“ Tačiau švietimo situacija valstybėje yra apsupta daugybės indikatorių, kurie demonstruoja tikrąją padėtį, o klausimų vertinant padėtį kyla daugiau, nei yra realių atsakymų.

Reitingai švietime: konstruojant socialinę tikrovę

Valstybėje vystosi keista tendencija, kuomet komerciniai leidiniai skambiomis frazėmis bando sudaryti švietimo sistemos peizažą. Vienais metais leidinys ažiotažiniu principu švietimo būklę įvardijo kaip apgailėtiną, šokiruojančią ar net dugną siekiančią, o šiemet eskaluojama, jog tas dugnas pramuštas bei vyksta tolesnis smigimas žemyn. Lieka tik spėlioti, koks apibūdinimas bus kitais metais.

O kaip kitaip – be tokių stambių frazių visuomenės ir institucijų dėmesio nesulauksi, o kai dėmesys yra atkreiptas, į ratą įsukamos ir mokyklos, kurios verčiamos stengtis atsižvelgiant būtent į tai. Reitingavimo duomenys ir jų pagrįstumas, analizės atlikimas – apie tai nėra diskutuojama. Centrine ašimi tampa neigiamai ir teigiamai įvertintos mokyklos, be detalesnių paaiškinimų.

Universitetų reitingavimas užkrėtė šį procesą daryti ir pagrindinio ugdymo įstaigų atžvilgiu. Tačiau atmetama pagrindinė skirtumo idėja – universitetinis išsilavinimas nėra visuotinė dogma, priešingai nei pagrindinis ugdymas. Bet ši mintis pametama, pamačius komercinį vakuumą šioje sferoje ir visuomenės interesą matyti reitinguojamas įvairias viešojo gyvenimo sritis. Reitingai remiasi pasiekimų patikrinimo testų ir egzaminų rezultatais. Mokyklos, norėdamos atitikti reitingų karteles, pradeda koncentruotis tik į ruošimą testams ir testų temoms. Tuo pačiu pastebima ir formuojama atskirtis tarp gabių ir silpnų mokinių, nes silpnieji skatinami nerašyti testų, siekiant nepakenkti bendriems rezultatams. Kiek tai atspindi švietimo realijas ir tikrąją padėtį, paliekama interpretuoti instituciniu ir individualiu lygmeniu.

Mokykla XXI amžiuje: status quo ir inovacijos

Mokyklose dabar yra daug kalbėjimo be realių darbų įgyvendinimo. Tačiau ir viešojoje erdvėje kalbama daugiausiai apie mokyklų reformas ir kaip tai pakeis bendrą švietimo sistemą. Bet ar tai tikrai padės? Gal pradėkime pirmiausia kalbėti apie mokyklos transformacijos strategiją, o ne reformą. Dažnoje mokykloje dabar vyrauja frazė, prieštaraujanti naujovėms ir inovacijoms – „bet mes juk visada taip darėme“. Tai apie kokias kūrybines idėjas ir inovacijas mes galime kalbėti?

Lietuvos valstybės ir visuomenės pasirengimas XXI amžiaus mokyklai taip pat tik kelia daugiau klausimų. Pirmiausia, švietimo sistemoje reikėtų atsakyti, be ko šiandien ir ateityje jau negalime įsivaizduoti švietimo. Ar tai bus kūrybinis ir kritinis mąstymas, gebėjimas komunikuoti ir inovacijos ugdyme, o gal kitos sritys, institucinio sutarimo taip pat nematome. Situacija, kurią mes turime šiandien – ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybiškumo rodikliai siekia per 90 proc. Kiek šiame kontekste siekia suaugusiųjų? Skaičius nesiekia net 5 proc. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas nutinka mokykloje, kad šis rodiklis nukrenta žemyn? Ar dėl to kalta švietimo sistema, mokytojai ar patys mokiniai? Jeigu ieškosime kaltų – jų niekada ir nerasime.

Strategijose ir programose rašoma daug kompleksinių dalykų. Nuo integruoto mokymo iki įvairiausių gebėjimų ugdymo. Bet kas atsitinka, kai pakeli akis nuo programos ir nueini į klasę? Patenki į užburtą ratą, kai gražiai ir logine seka parašytos frazės lieka tokiomis tik popieriniame variante. Žinios yra savaime suprantamas dalykas švietimo sistemoje. O kur smalsumas, kuris turėtų būti ugdymo programų esme ir pagrindu? Mokymasis turėtų vykti per patirtį, o ne sėdint suole, kuriame mokiniai net negali patogiai pasisukti.

Daug dėmesio programinėse nuostatuose skiriama vykdomų ir tariamų kompetencijų aptarimui. Komunikacinė kompetencija šiuo metu yra visa ko pagrindas ugdymo procese. Ko reikės dabartiniams mokiniams ateityje? Reikės gebėti mokėti komunikuoti, diskutuoti, būtinas užsienio kalbų mokėjimas. Tiek verbalinė, tiek neverbalinė komunikacija tampa vienais iš pagrindinių gebėjimų, kurie yra ir bus pastebėti. Ar mokinys gali bendrauti aiškiai ir logiškai? Ar gali bendrauti keliomis užsienio kalbomis? Šie klausimai taps svarbiausi. Dabar ugdyme daug kalbama apie lyderystės ir komandinio darbo svarbą. Bet šios sąvokos mokyklose suprantamos dar labai siaurai.

Komandinis darbas šiuo metu yra itin svarbus darbo rinkoje. Bet kiek į tai orientuojamasi mokyklose, kai net klasės mažai tam pritaikytos, o mokiniai jau nenori sėdėti eilėmis?

Mokytojo ir mokinio atsakomybės siekiant kokybės

Technologijų ir inovacijų paplitimas jau yra kasdienybė. Ir tam jau niekas negali prieštarauti. Bet ar mokytojas nori su mokiniais bendradarbiauti skaitmeniniame pasaulyje? Mokiniai neįsivaizduoja savo kasdienybės be interneto. Kol mokytojas nesupras, kad jis yra tarsi globalaus pasaulio ambasadorius mokiniams, kol pats nedemonstruos atvirumo kitoms tautoms ar pažiūroms – tol nebus tarpusavio dialogo. Kol mokytojas nesupras, kad yra atsakingas, o atsakomybės reikalaus tik iš mokinių – mes neturėsime XXI-ojo amžiaus mokyklų. Šiuo metu gyvename industrinės visuomenės principais paremtose ugdymo įstaigose, pramoninės visuomenės, kuri priklauso XIX ar XX amžiui, o ne XXI-ajam, kurį apibrėžia reflektuojanti visuomenė.

Dabar mokyklose madinga kalbėti apie emocinį intelektą. Čia greičiausiai įtaka, kurią padarė komercializuotų prevencinių programų įsiskverbimas į ugdymo procesą. O kur realus vertybinis ugdymas? Sukurta bendruomenės ir mokymosi aplinka, kurioje gera mokytis, ir leistų mokinių emocijoms ir intelektui tobulėti. Tokiu atveju nereikės jokių pritemptų programų, komercializuotų pasiūlymų ugdymo procesui. Jeigu mokiniai mokykloje jausis gerai, remiantis moksliniais tyrimais, jų mokymosi rezultatai ir bus aukštesni. Tokie mokiniai turės ir didesnę vidinę motyvaciją. Bet ji reikalinga ir mokytojams. Kai mokytojas jaus, kad tai, ką jis daro, yra prasminga ir vertinama, tai bus žingsnis link ateities mokyklos. Link XXI-ojo amžiaus, kuriame gyvename jau 19 metų, mokyklos.

Koks sprendimo kelias? Būtina kelti mokytojo specialybės prestižą, mažinti nedidelių ugdymo įstaigų skaičių, galbūt vaikus į mokyklas pradėti leisti kuo anksčiau ir prisidėti gerinant ugdymo kokybę visoms grandims (politinėms institucijoms, mokyklų administracijoms, mokytojams, mokiniams, mokinių tėvams). Tačiau tam reikia ne reitingų, ne reformų, o mokyklos transformacijos strategijos, kuri būtų aiški visuomenei, specialistams ir politinėms institucijoms.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?
    Koks bus mokslų daktaro atlyginimas 2025-aisiais?

    Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia, kad parengė kolektyvinę sutartį su švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo darbuotojų profsąjungomis. Sutartyje įsipareigota pasiekti, kad 2025-aisiais vidutinis mokytojo darbo užmokes...

    1
  • Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?
    Ar Lietuvai reikia nemokamų muziejų?

    Neseniai teko lankytis Londone, senovinių ginklų parodoje Olimpijos parodų centre. Taip pat pasinaudojau proga jau ne pirmą kartą aplankyti Britų muziejų ir Valeso kolekciją. ...

    6
  • Kai sąžinė ima kriuksėti
    Kai sąžinė ima kriuksėti

    Žinome iš sovietmečio: kuo įnirtingiau liaudis priešinasi jai peršamoms nesąmonėms, tuo labiau niršta nomenklatūros atmatos. ...

    9
  • „Meylė“ kalbai
    „Meylė“ kalbai

    Lietuvių kalbos puoselėtojų padangėje – gūdžios sutemos. Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino vardo Leylą teisėtumą. Teisinės ietys susikryžiavo ne dėl jo reikšmės ( žodis – arabų kilmės, reiškia "naktis&...

    20
  • Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje
    Buvusios pavergtosios šalys privalo pasisakyti dėl teisių pažeidimų Kinijoje

    Mes žinome. Kinijos komunistų partijos elgesys su šalies kaliniais – neišvengiamas faktas. Mums nebekyla klausimų, kas ten dedasi – mes apie tai žinome. Žinome apie milijoną žmonių, laikomų perauklėjimo stovyklose. Apie naik...

    5
  • Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas
    Lvovo knygų forumas: atrastasis laikas

    Prancūzų rašytojas Marcelis Proustas prieš daugiau nei šimtmetį savo garsiajame romanų cikle "Prarastojo laiko beieškant" aprašė fenomeną, rodantį, kad žmogus kaip būtybė yra linkęs daugelį dalykų pamir...

  • Žioplumas išgelbėjo pasaulį
    Žioplumas išgelbėjo pasaulį

    Kadaise gyveno Leonidas Iljičius (1906–1982). Šis SSRS monarchas garsėjo vešliais antakiais ir tuo, kad mėgo viešai bučiuotis su kitais vyrais. ...

    32
  • Mes priglausime
    Mes priglausime

    Pasaulinis suokalbis tęsiasi. Rusijos sportininkai dar nespėjo dorai grįžti į tarptautinę areną, o jiems jau gresia naujos drastiškos bausmės. Panašu, kad 2020 m. Tokijo olimpinės vasaros žaidynės ir 2022-ųjų Pekino žiemos olimpiado...

  • Šimtas pirma pasaulio pabaiga?
    Šimtas pirma pasaulio pabaiga?

    Man 26-eri ir jau sunkiai galiu suskaičiuoti, kiek per mano trumpą egzistavimą buvo gąsdinta pasaulio pabaigomis. Nerimą kėlė ir besibaigiantis Majų kalendorius, ir Vangos pranašystės, o kur dar reguliariai link Žemės skriejantys asteroidai? ...

    18
  • Lietuvos eksportas mažėja: ar jau skambinti pavojaus varpais?
    Lietuvos eksportas mažėja: ar jau skambinti pavojaus varpais?

    Pirmieji recesijos ženklai ėmė gaubti Vokietijos ekonomiką, prekybos karų paliaubų horizonte taip pat nesimato, o Jungtinė karalystė vis dar neranda jokios išeities iš užburto „Brexit“ rato. Neapibrėžtumas, kuris yra vienas...

    1
Daugiau straipsnių