Ar išlaisvinsim kultūrą iš sostinės?

Vasarą iš Paryžiaus bėgantys prancūzai kultūrinę programą pradeda Kanų filmų festivaliu. Oranže vyksta operos, Lione, Marselyje ir Sen Deni – šiuolaikinio šokio, Avinjone – teatrų festivaliai. Arlis traukia fotografijų, Dovilis – amerikietiškų filmų festivaliais.

Lietuva turėtų pasinaudoti šia patirtimi ir tarptautinius festivalius pradėti rengti mažesniuose miestuose. Visus metus publiką džiuginantys Vilniaus kultūros renginiai galėtų užleisti vietą kitiems. Sostinė dūsta nuo gausybės ištisus metus vykstančių kultūros įvykių. Jų čia tiesiog tiršta, ir dažnai tenka sukti galvą, kurį pasirinkti. Teko girdėti apie prieš kelerius metus atliktą tyrimą, per kurį nustatyta, kad Vilniuje kultūros renginiuose nuolat lankosi 10 tūkstančių žmonių. Būtent dėl šio kultūros mėgėjų būrio ir varžosi menininkai.

Dera pripažinti, kad dažnas vilnietis Europoje geriau orientuojasi negu Lietuvoje, todėl kultūros renginys šalies pakraštyje leistų vienu šūviu nušauti du zuikius – pasisemti kultūros ir pažinti gimtąjį kraštą.

Žavi daugelį metų rengiami Pažaislio ir Thomo Manno festivaliai. Kaunas, 2022 metais tapsiantis Europos kultūros sostine, šiek tiek pakoreguos iškreiptą Lietuvos kultūros renginių žemėlapį.

Palaikytinos klaipėdiečių iniciatyvos: Gintaro Grajausko pastangos rengti tarptautinį teatro, Klaipėdos kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkio – violončelės festivalį. Tiesa, norint ne sostinėje surengti profesionalaus meno festivalį reikia titaniškų jo sumanytojų pastangų.

Lietuvoje gausu dvarų ir Dievo galybę demonstruojančių gamtos kampelių, tačiau nutaręs čia surengti festivalį bakūžėje svečių neapgyvendinsi ir patalų iš aplinkinių kaimų nepasiskolinsi. Tam reikia valdžios paramos ir infrastruktūros. Net ir pati geriausia rajono kultūros darbuotoja nepajėgi savarankiškai parengti festivalio programos ir sustyguoti renginio. Norint jausti pasaulio pulsą, interneto vaizdų nepakaks. Reikia keliauti ir pažinti. Be to, būtina turėti profesionalią komandą, kuri suvoktų, kad turi organizuoti ne Naisių ar skrybėlių pynėjų festivalį.

Valdžios deklaruojama regionų politika, deja, lieka tik popieriuje. Savivaldybių ir valstybės parama irgi tėra simboliška. Apie rajonų sprendimus skirti lėšų kultūrinei iniciatyvai paprastai žino tik sprendimų priėmėjai ir jų bičiuliai.

Kultūros renginių, vasarą vykstančių ne sostinėje, esama ir pas kaimynus. Estijos Saremos saloje vyksta operos, Raplos miestelyje – bažnytinės muzikos festivalis. Neatsilieka ir latviai – kiekvieną vasarą Siguldoje vyksta operos festivalis.

Tad ar ne laikas ir Lietuvai pagaliau vasarą išleisti kultūrą iš sostinės? Marijampolė, iš kurios kilusi Violeta Urmana, galėtų tapti Lietuvos vasaros operos miestu, Šiaulių, kur veikia Fotografijos meno muziejus, atstovai drįstų inicijuoti tarptautinę fotografijų parodą. Norėtųsi, kad Šiauliuose esančioje Chaimo Frenkelio viloje arba Joniškio sinagogoje vėl atgytų žydų muzika  ir čia  skambėtų klezmerių festivalio garsai. Profesionalios kultūros virusas laikui bėgant galbūt įveiktų vasaros kurortuose vis dar populiarų rusišką popsą. Tikras menas brandintų sąmoningą, išprususią, europietišką visuomenę.