Likimas lėmė jam gimti paprastoje vargingoje ūkininko šeimynoj. O sakoma, kad ūkininkija yra mūsų tautos pagrindas. Tad Smetona yra kilęs iš pačių tautos gelmių. Jis yra tikras mūsiškis, be kokių svetimybės priemaišų. Per savo gyvenimą jam teko susitikti, dirbti, ir skirtis su įvairiausių pažiūrų ir luomų žmonėmis, tad nei vienam lietuviškojo gyvenimo klausimui jis nėra tolimas, nuošalus. Pradėdamas 1902 m. savarankiškai gyventi Vilniuje, Antanas Smetona iš karto atsistojo pirmos visuomeninio darbo eilėse. Tai buvo gera praktiškojo gyvenimo mokykla, papildančioji įgytas teorines mokslo žinias. Lietuvių visuomenė tada gyveno dar tik kultūriniais ir tautiniais interesais, o politinės gairės buvo dar tik pradedamos žymėti, tik nustatomos.

Jei gera yra mirusiuosius garbinti, tai dar geriau yra gyvųjų nuopelnus pripažinti, juos vertinti ir gerbti.

Didysis Vilniaus Seimas 1905 m. savo rezoliucijose pirmą kartą mėgino suformuluoti lietuvių politinius reikalavimus. Šių dienų akimis žiūrint, tie reikalavimai buvo gana kuklūs, tačiau, ano meto sąlygomis, kaip pirmojo pradžia, jie buvo žymūs. Jie sukrėtė kraštą, paskatino plačiąsias mūsų tautos mases susidomėti savo teisėmis, tačiau šviesuomenei jie ypatingos įtakos nepadarė, nes kad ir pakėlė ji politinius reikalavimus, tačiau jais ypatingai netikėjo, laikydama tai gražiomis svajonėmis. Lig pasaulinio karo lietuvių politiniai reikalavimai nebuvo aiškiai ir griežtai susikristalizavę.

Vienos aiškios politinės programos neparuošimas ir neturėjimas neigiamai atsiliepė pasaulinio karo metu, kai teko pradėti politiškai veikti įvairiose pasaulio vietose. Tada pasirodė liūdnas reiškinys, kad lietuvių tarpe nebuvo politinės minties vienybės. Jei toji vienybė būtų buvus, tai labai galimas daiktas, kad būtų buvę, daug daugiau pasiekta, nei kad turime šiandien. Politinę programą kuriant, sudarant ir vykdant D. Karo metu Vilniuje Antanui Smetonai tenka pirmoji vieta. Tai buvo pats sunkusis, bet užtat ir pats žymusis Antano Smetonos gyvenimo laiko tarpas, nes tiesiog iš nieko, karo vėtroms ūžiant ir kraštui kenčiant žiaurią vokiečių okupaciją, buvo išugdyta laisvės mintis ir ji praktiškai realizuota kaip tik 1918 m. lapkričio 11 d., kada pirmoji Lietuvos vyriausybė pasirodė su savo deklaracija tą pat dieną, kai nustojo griaudę karo frontuose patrankos.

Bet jei pirmiau, kol buvom pavergti, reikėjo rūpintis laisvė atgauti, tai laisvę atgavus, teko galvoti apie jos išlaikymą ir stiprinimą. Prasidėjo tikri valstybiniai rūpesčiai. Tik atgimusi jaunutė Lietuvos valstybė buvo silpna, gausingų priešų apsupta. Ji buvo reikalinga tėviškos globos ir įgudusios auklėjamos rankos. Visai teisingai ir nupelnytai tad 1919 m. pavasarį Lietuvos Taryba savo nuolatinį pirmininką Antaną Smetoną išrinko pirmuoju laisvos Lietuvos valstybės prezidentu. Iš vienos pusės, tai buvo tautos padėkos pareiškimas didžiam nenuilstamam darbininkui, laisvės kovotojui, o iš kitos pusės – pasitikėjimo ženklas jo vadovybei ir politinei išminčiai.

Atvedęs kraštą ligi visų lauktojo Steigiamojo Seimo, Antanas Smetona laikinai pasitraukė nuo valstybės vairo, kad vėl jį pasiimtų po 1926 m. gruodžio 17 d. Šiemet sueis dešimt metų, kai jis iš naujo stovi valstybės priekyje. Per šį dešimtmetį, jam vadovaujant, valstybinė santvarka yra pertvarkyta naujais pagrindais. Jei ligi karo Antanas Smetona buvo tik visuomenės veikėjas, karo metu – politikas ir kovotojas dėl laisvės, tai dabar jis yra aukščiausias valstybės tvarkytojas. Jo įtaka, jo akis yra žymu visose svarbesnėse valstybinio gyvenimo srityse. Ir visur jis savo įtaką panaudoja bendrai visos tautos gerovei, neproteguodamas nei atskirų luomų nei grupių interesų. Visiems jis yra lygus, teisingas, palankus.

Kaip brangenybių, taip ir gerų vadų retai pasitaiko.

Smetonos veikla pagrįsta šiais principais: vienybė, susiklausymas, teisingumas! Viskas turi būti skiriama tautos gerovei. Šiais principais Antanas Smetona nuosekliai vaduojasi nuo pat pirmųjų visuomeninio darbo dienų. Savo raštuose ir kalbose jis dažnai tuos principus kelia aikštėn ir pabrėžia. Vienoje savo kalboje jis taip išsireiškė: "Valstybė galima juk sulyginti su tautos namais, o tauta su didžiule šeimynų šeimyna, kuri laikosi teisybe, drausme, susiklausymu, pasitikėjimu ir darbštumu. Santaika joje turi vyrauti ir vieningas tikslas". Valstybės laisvei išsaugoti reikia ir mokslo ir ekonominio pajėgumo, tačiau ir ginklo reikšmė neturi būti pamirštama. Jis sako: "Nepriklausomybės laidas yra ginklo pajėga, kariuomenė. Ji visuomet turi būti tokio stiprumo, kad kiekvieną valandą galėtų atsispirti tautos priešams. Kariai yra valstybės sargai, kuriems yra įtikėta jos laisvė.

Kariuomenės stiprumas yra drausmė ir susiklausymas, Maža tesveria tautos teisė, jeigu jos neparemia tautos kalavijas". Praleidęs daug metų Vilniuje, Antanas Smetona yra giliai pamilęs senąją Gedimino sostinę ir jos atvadavimą laiko didžiausiu lietuvių tautos uždaviniu. Jis sako: "Mes turime prisiekti, kad niekuomet nepamiršime nei savo sostinės Vilniaus, nei Vilniaus žemės su Trakais ir Gardinu, turim prisiekti auklėti visą mūsų tautą tais keliais, kurie veda Vilniun. Šitos priesaikos šventai laikydamiesi, nuolat gaivinsim Vytauto žemės vadavimo viltį. Mes ne koki prašaliečiai, nes esame jos tėvonys, mūsų pusėje yra tiesa ir teisė. Žiūrėkime, kad mūsų gaida Mes be Vilniaus nenurimsim atatiktų mūsų darbus, kad tie mūsų dainos žodžiai, patekę mūsų sielon ir ją suvirpinę, visuomet iššauktų mūsų gerą, dorą žygį. Visos lietuvių padermės srovės turi bėgti vieninga Vilniaus vadavimo tėkme".

Antano Smetonos raštuose ir kalbose yra paliesti visi svarbesnieji mūsų gyvenimo klausimai. Tad geriau pasiskaityti originalą, nei vaizduoti nuotrupomis, citatomis. O šių trumpų eilučių tikslas yra kukliai pavaizduoti Antano Smetonos asmenį ir paryškinti tą vaidmenį, kurį jis yra suvaidinęs mūsų tautinio ir valstybinio atgimimo istorijoje. Istorija vėliau tars savo objektingą žodį apie Antano Smetonos darbus. Tačiau, jei gera yra mirusiuosius garbinti, tai dar geriau yra gyvųjų nuopelnus pripažinti, juos vertinti ir gerbti. Nei viena tauta negali pasigirti, turinti per daug gabių, sumanių žmonių, tinkančių vadovauti. Geras vadas yra didelė brangenybė tautai. Kaip brangenybių, taip ir gerų vadų retai pasitaiko. Mūsų Prezidentas Antanas Smetona savo tautai yra nemaža nudirbęs. Jo rodomu keliu mūsų tautą žengia į šviesų rytojų.

Publikuota "Trimitas", Birželio 11, 1936, Nr. 24. Kalba autentiška