Lietuvos valdžia vėl gviešiasi Stalino saulės

Įdomu, ko tikėjosi Laimutė Stankūnaitė, rašydama atvirą laišką  Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei?(http://kauno.diena.lt/naujienos/nuomones/i-degutiene-padekite-man-susigrazinti-dukrele-380266/komentarai)

Kad Seimo Pirmininkė pasidomės, kokio įstatymo pagrindu iš niekuo nekaltinamos motinos atimta dukrelė, gal suvirpės jos motiniška širdis, supratusi motinos skausmą, atėmus iš jos vaiką, o gal suvirpės Pirmininkės sielos humanizmo styga, pabus atjauta skriaudžiamam žmogui?

Galbūt L.Stankūnaitė tikėjosi, kad pabus ir gydytojos I.Degutienės sąžinė, nes ji juk kažkada turėjo ištarti Hipokrato priesaiką su tokia eilute: „Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą“.

Pagal savo pareigas ji šiandien turėtų sakyti, o gal kada nors ir iš tikrųjų sakė: „Net ir verčiama, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano turimos valdžios galios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą“. Kaip tik šiais žodžiais galima būtų dabar visos valdžios paklausti: „Kur Jūsų žmoniškumas, Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, pone Premjere Andriau Kubiliau?

Laimutė Stankūnaitė gyvena namų arešto sąlygomis. Dar kraupiau, kad pasimatyti su dukrele ji gali tik stebima priežiūros atstovų, kontroliuojančių kiekvieną jos pasakytą žodį ar judesį. „Kodėl?“ – šį žodį ji kartoja jau tūkstančius kartų, bet į jį atsako tik gūdi valdžios tyla. Arba pasityčiojantys teismų atsakymai: „Jūsų dukrelės atėmimo bylos nagrinėjimas nukeliamas mėnesiui, pusei metų, metams, dvejiems metams...“. Panašiai juk kalbėdavo ir sovietų budeliai Sibiro lageriuose kalinamiems lietuviams tremtiniams: „Jūsų bylos nagrinėjimas nukeliamas metams, dešimčiai, dvidešimt penkeriems  metams...“.

Teisė į teisingą teismą – viena iš pagrindinių asmens teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Lietuva įsipareigojo šventai laikytis šios teisės užtikrinimo visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, tarp jų ir Laimutei Stankūnaitei.

Kur ta teisė, valdžios moterys ir vyrai, jeigu tas teismas sąmoningai atidėliojamas mėnesiais ir metais?  Nusikalstamas dukrelės sugrąžinimo bylos tempimas reiškia ne ką kitą, kaip grubiausią minėtos teisės pažeidimą. Ko tikisi valdžia iš tokio neteisingo ir žmogaus teises paminančio teismo palaikymo, o gal net ir skatinimo?            

Galbūt laukia, kad L.Stankūnaitė atšliauš keliais pas ponias ir poną Valdžią, pabučiuos jos batus, nueis į valstybinę televiziją, prakeiks visą savo buvusį gyvenimą ir visus draugus, prisipažins įvykdžiusi daugybę nusikaltimų ir prisieks visą likusį gyvenimą nebūti jokioje valdžios opozicijoje ir karštai mylėti teisingiausią pasaulyje Lietuvos valdžią, viso pasaulio pažangiosios žmonijos šviesą ir viltį!

Kraupiais Stalino laikais tokius prisipažinimo ir atgailavimo raštus parašiusieji galėdavo tikėtis išeiti  iš kalėjimų ir Sibiro lagerių. Negi valdžia laukia, kol L.Stankūnaitė parašys tokį raštą – malonės prašymą? Jei iš tikrųjų Lietuvos valdžia tokių stalininių norų turi, beje, Stalino laikais vaikų iš motinų, berods, neatiminėdavo, tuomet valdžia turėtų taip viešai ir paskelbti: kol L.Stankūnaitė neprisipažins bendravusi su nusikaltėliais, pati įvykdžiusi ne vieną nusikaltimą (pastiprinimui pridėti – planavusi teroristinių aktų), tol apie jos išlaisvinimą iš namų arešto ir dukrelės sugrąžinimą negali būti nė kalbos.          

Jei taip yra  ar nors dalelė to yra, tai dabartinė Lietuvos valdžia, ypač teisminė ne kažin kiek skiriasi nuo prakeikto sovietinio režimo. Naujausias jau penktą kartą dviejų Kauno „veikėjų“ Egidijaus Kuckailio ir Rasos Kairienės teismo atidėjimas net ir visišką idiotą  turėtų įtikinti, kad čia yra sąmoningas ir, ko gero, valdžios sankcionuotas bylos vilkinimas. O juk nuo šių „veikėjų“ velniško darbo – be jokio tyrimo išrašytos pažymos, kad „tvirkinimo veiksmai su mažamečio asmeniu buvo atliekami adresu.... Pažyma išduota pil. Drąsiui Kedžiui prašant“, tame pačiame mieste prasidėjo masinės žudynės.

Su šia pažyma D.Kedys atėmė iš L.Stankūnaitės dukrelę, šia pažyma remdamasis jis inicijavo visą  teisminę, o vėliau ir žudynių epopėją. Tačiau Panevėžio teismas nepajėgia šios baisias pasekmes turėjusios bylos net atversti. Tiesa, teismas šį kartą nutarė veikti „gudriau“: būsimajam teismo posėdžiui numatė iš karto kelias datas, suprask, jei į vieną posėdį tie Kauno policininkai (patys būdami teisėsaugos atstovais!) „nusišvilps“, tai gal jų sąžinė pabus antrajam posėdžiui? Naivesnę „priemonę“ sunku būtų ir sugalvoti, tačiau, kad byla bus ir toliau sąmoningai tempiama, net paskyrus ir tris būsimojo posėdžio datas – dėl to galima neabejoti.

Ką vis dėlto daryti tokioje neteisinėje valstybėje L.Stankūnaitei? Jeigu būtų Stalino laikų viltis, kad prisipažinus visų laikų didžiausia nusikaltėle, galima būtų susigrąžinti dukrelę, tai, manyčiau, ji, ko gero, sutiktų. Betgi tos vilties nėra! Ji net nežino, už ką dukrelė yra atimta, bet kartu žino, kad ji yra niekuo nekaltinama. Todėl ji net nežinotų dėl ko gailėtis, jeigu toks Lietuvos valdžios pasiūlymas jai būtų pateiktas.

Jeigu niekuo nekaltinamas žmogus prisipažintų esąs nusikaltėlis, visuomenė jį palaikytų pamišėliu. O gal toks yra ir valdžios tikslas: pripažinti sveiką žmogų Laimutę Stankūnaitę beprote, uždaryti į beprotnamį ir tuomet visos bylos baigtųsi. Taip būdavo to paties Stalino laikais, bet negi Lietuva vis dar žvalgosi į Stalino saulę?                

Šiaip ar taip, bet aiškiai įžiūrimas Lietuvos valdžios tikslas yra pažeminti L.Stankūnaitę visuomenės akyse. Štai neseniai vėl buvo svarstoma, ar pratęsti Laimutės Stankūnaitės dukters globą Neringai Venckienei. „Neradus rimtų argumentų, mergaitė ir toliau palikta dabartinės globėjos priežiūrai“. Negi argumentas, kad L.Stankūnaitė niekuo nekaltinama yra nerimtas?

Tokiu keliu einant, iš bet kurio Lietuvos žmogaus galima būtų atimti jo vaiką, o tėvams pasiskundus, kad jie niekuo nekaltinami, tokį jų argumentą pavadinti „nerimtu“.  O dėl globėjos namų, tai galbūt reikėtų vieną kartą susimąstyti, kad „supuvusiai teisėsaugos sistemai“ (pačios N.Venckienės žodžiai apie Lietuvos teismus) atstovaujanti teisėja N.Venckienė pagal elementarią logiką irgi turi būti „supuvusi“. Tokiuose namuose gyvendama L.Stankūnaitės dukrelė kažin ar neįkvėps nuodingų, o gal ir mirtinų puvėsių kvapo?

Yra toks šimtmečius gyvuojantis Sibiro lagerių kalinių priesakas: „Netikėk, nebijok, neprašyk“. Tai koncentruota milijonų žmonių patirtis, leidusi jiems išgyventi ir išsigelbėti. Pirmuosius du priesakus L.Stankūnaitė, turbūt net ir nežinodama tų priesakų,  tikrai vykdo, nes netikėti Lietuvos valdžia jai susikaupė šimtai priežasčių, apie jas jau buvo ne kartą rašyta ir rodyta per televiziją.

Dėl baimės irgi reikėtų pripažinti, kad ji moka ją nugalėti. Nors valdžia viską darė, kad baimė ją lydėtų. Porą savaičių prieš lemtingą žudynių dieną L.Stankūnaitė su seseria nuvyko į Generalinę prokuratūrą savo moteriška intuicija jausdamos mirtiną grėsmę ir prašydamos joms skirti apsaugą arba nors atimti iš D.Kedžio ginklą. Deja, čia jos  susidūrė su abejingumo siena. Tolesni įvykiai visiems žinomi.

Trečiojo priesako L.Stankūnaitė, deja, nevykdo. Ji parašė atvirą laišką Kauno valdžiai ir Lietuvos Seimo Pirmininkei, deja, jos spaudos atstovo lūpomis laiškas buvo įvertintas kaip nereikalaujantis atsakymo. Taigi abejingumo siena tarp valdžios ir tautos, pasirodo, pastatyta ne tik Generalinėje prokuratūroje, bet ir Seime – tautos atstovybėje. Žinant L.Stankūnaitės istoriją, pastaruosius žodžius, matyt, geriau būtų pakeisti į pasityčiojimo iš tautos arba tautos paniekinimo atstovybę. Negi Seimo Pirmininkė norėtų vadintis tokios įstaigos vadove?       

Mergaitės pagrobimo ir jos įnirtingo nesugrąžinimo niekuo nekaltinamai mamai istorija – tai skaudus smūgis Lietuvos teisėtvarkai ir pačiai Lietuvos valstybei. Tai didžiulis valdžios autoriteto  praradimas. Negi ji mano, kad susidorojusi su L.Stankūnaite, ji pakils į teisingumo aukštumas? O gal priešingai, Lietuvos valdžiai pakils apetitas susidoroti su visais jai nepatinkančiais bet kokių „argumentų“ ir melagingų pažymų pagrindu. Tokių laikų, primenančių jau minėtus stalininės „laimės“ dešimtmečius, tikrai nesinorėtų sulaukti.