Kas bijo proveržio?

Dabartinė valdančioji koalicija yra užsilipdžiusi skambią „Permainų koalicijos“ etiketę. Pavadinimas įpareigoja ir jam pateisinti reikia realių veiksmų ir juos galinčio įgyvendinti žmogaus. Nesvarbu - apie kurią sritį kalbame - kelių tiesimą, finansus ar tą pačią kultūrą.  Deja, asmenybių ir galinčių savarankiškai bei efektyviai dirbti bei keisti situaciją žmonių - bijoma.

Kultūros srityje dirbantys žmonės žadėtų permainų gali ir nesulaukti, nes įsileisti žmonių gebančių jas daryti bijo ne tik seno raugo nomenklatūrinis dumblas, bet ir permainų šaukliais savę paišę politikai.

Ar Tautos prisikėlimo partijos pirmininkas Arūnas Valinskas, kurį „šventvagiškai“ išdrįsome pasiūlyti į kultūros ministrus yra rašytojas, muzikologas, tautodailininkas? Ne. Lygiai, kaip Eligijus Masiulis nėra kelininkas, Rasa Juknevičienė nėra desantininkė, o Raimondas Šukys nemoka šuntuoti širdies. Na, nebent jie pasakytų kitaip....

Ar kas nors abejoja, kad šis žmogus yra ne pats blogiausias vadybininkas? Tai yra tiesiog gyvenimo patvirtintas ir visų viešai matytas bei niekieno nenuginčytas faktas., Dar blogiau jo oponentams yra tai, kad sritis, kurioje jis įgyvendino savo gabumus, itin artima kultūrai. Pastaroji irgi būna visokia - klasikinė, tautos, geltonoji ir pan. Ar kultūros sritis yra gerai administruojama ir jai netrūksta profesionalios vadybos bei inovacijų? Gal pakanka dvasingo ir artistiško žvilgsnio į horizontą?

Ak tiesa, galima sakyti, kad A. Valinskas yra nepatyręs arba „netikras“ politikas. Ką gi, viena prasme tai bus tiesa. Jis nėra tas tradicinis Lietuvai politikas, kuris visada tik apvaikšto aštrius kampus,idant nenusibrozdintų alkūnių ir vengia reikalingų visuomenei judesių tik todėl, kad nuo galvos nenukratytų auskinio reitingų kiaušinio. Argi ne geriau pasnaprsoti kamputyje, neišsišokant ir ramiai imti atlyginimą po atlyginimo, laiku pradeant ir baigiant darbo dieną? Argi nepatogiau niekada neprieštarauti tam, kas populiaru arba tai, kuri labai populiari?

Tai, kad pakeisti sustabarėjusią sistemą nenorinčio žmogaus, kuriam neprilipo nei „Maximos berniuko“, nei „daktarų sugėrovo“ etiketė, nekenčia nomenklatūriniai klanai - suprantama. Liūdna ir simboliška kitkas: jo bijo valdančiosios koalicijos partneriai ir šalies vadovė.

Pastarosios pataloginė neapykanta bet kuriai ryškesnei asmenybei šalies gyvenime - glumina. Pilka „patarėjų“ komanda, keista istorija su Vygaudo Ušacko išėsdinimu iš pareigų, o pagaliau ir ties valdžių atskyrimo riba balansavę pasisakymai, kai reikėjo išstumti iš pareigų A. Valinską - puikiai tai iliustruoja. Bet tiek jau to. Žmogus, kuris nuo jaunystės labai svajojo apie sovietinę  politinę ekonomiją, aukštąją partinę mokyklą ir niekad nesiliauja galvoti apie savo atvaizdą veidrodyje bei galimybę nors trumpam apkabinti Kremliaus šeimininką - turi teisę į tokį gyvenimą, o kol kas ir tautos mandatą. Mandatą, kurį riboja Konstitucija ir demokratiniai principai. Mandatą, kuriuo naudotis tinkamai priesiekė tautai. Be kitų dalykų prezidentė, kaip pamename, žadėjo ir kovą su nomenklatūra bei naujus vėjus, kol nepasuko kitu keliu, kai, su jos žinia ir pritarimu, susikompromitavęs prokuroras perkeliamas į teisėjus, o skandalingai pagarsėjusio saugumo vadas keliauja beveik vadovauti policijai.

Kaip minėjau, Konstitucija ir demokratinė santvarka nenumato net ir labai populiarios prezidentės galimybių daryti bet ką, kas šauna į galvą. Derinti savo pasirinkimus ir sprendimus šalies vadovas privalo su Seimu ir Vyriausybe. Koalicijos partnerių pozicija čia yra sunkiai suvokiama. Manau, premjerui Andriui Kubiliui nesinori už nieką padėkoti Arūnui Valinskui? Juk premjero vadovaujamos koalicijos politiką Tautos prisikėlimo partija ir jos lyderis rėmė ir teberemia, net irsavo reitingų sąskaita, atsiimdamas už viską, kaip „cirkininkas“, kuris neva kaltas, kad Lietuvoje ne visiems gyventi gera? Juk opozicija ir žiniasklaida pirmiausia kibo į jiį, kaip į iš anksto nurodytą koalicijos „silpniausią grandį“, kuri pasirodė esanti pakankamai stipri ir nuosekli. Ką ten kalbėti - kai kuriose srityse, kurias nujautė būsiant nepopuliariomis, kolegos konservatoriai nevengė naudoti A. Valinską, kaip gyvą taraną. Bet tebūnie tai praeitis ir jų sąžinės reikalas.

Šiandien prezidentė sako, kad A. Valinskas, kuris turi pakankamai idėjų, kompetencijos, drąsos ir ištvermės, o dabar dar ir patirties būtinoms reformoms inicijuoti, esą neturi visuomenės pasitikėjimo. Suprask - žemi reitingai. Kaip gi čia dabar išeina? Ar tai reiškia, kad kitu, prezidentei netinkamu asmeniu bus įvardintas premjeras? Juk jo reitingai taip pat yra sugniuždyti ekonominės krizės ir sprendimų, kuriuos pasirašė, o dažnai net jų reikalavo pati prezidentė. Panašu, kad, premjerui su tuo susitaikius, visos permainos baigsis tyliu, bet džiugiu nomekatūros kikenimu. Kelios numuštos galvos, keli asmenys perkelti į kitus postus ir skambus oro drebinimas tebus viskas, ką laimėjo viltis į Permainų šųkį sudėjusi Lietuva. Argi tokiam vyksmui nėra laikas pasipriešinti?