Vasarai įpusėjus ir atšilus orams daugelis metę darbus skubame prie vandens telkinių. Ar visi jie tikrai švarūs ir negali pakenkti mūsų sveikatai? Ar upės biologinė įvairovė gali atskleisti vandens kokybę? Šia tema kalbamės su Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto mokslo darbuotoju daktaru Nerijumi Nika.

– Kokios Lietuvos upės labiausiai užterštos?

– Išties labai sunku įvardyti konkrečias upes. Iš esmės labiausiai užterštomis laikomos Sidabra (Joniškio rajonas, nusidriekusi iki Latvijos Jelgavos rajono) ir Kulpė (Šiaulių ir Joniškio rajonai). Nemuną taip pat galėtume priskirti prie smarkiai užterštų.  Didžiausias užterštumo pavojus kyla upėms, tekančioms pro miestus, kuriuose vyksta didelė pramonės plėtra ir nėra nuotekų valymo įrenginių. Kartais pakanka, kad nebūtų vienos iš nuotekų valymo fazių (visai neseniai incidentas kilo Kaune – valymo įrenginiuose nebuvo biologinio azoto ir fosforo šalinimo etapo), ir gali kilti didelis pavojus gamtai. Be to, prie rizikos grupių galime priskirti upes, tekančias per intensyvaus ūkininkavimo teritorijas.

– Kaip teršiamas upių vanduo? Kas daro didžiausią įtaką taršai?

– Užterštumas gali būti įvairus. Pavyzdžiui, dėl užteršimo nuodingomis cheminėmis medžiagomis (tarkime, avarijų metu) staiga ima gaišti žuvys, vandens gyvūnija. Tarša biogeninėmis medžiagomis (azoto ir fosforo junginiais) lemia ilgalaikį vandens telkinių būklės blogėjimą, dėl jos keičiasi pirminė upės vandens kokybė, didėja telkinio produktyvumas, pradeda intensyviau augti dumbliai ir augalai, pasikeičia žuvų ir kitų gyvūnų bendrijos. Pagrindiniai taršos šaltiniai yra pramonės ir buitinės nuotekos, vandens su cheminėmis medžiagomis tekėjimas iš laukų  intensyviai dirbamose ir tręšiamose teritorijose.

– Pagrindinis upių priešas – žmogus?

– Be jokios abejonės! Be žmogaus įsikišimo upės vystytųsi ir funkcionuotų natūraliai, o žmogus pritaikė upes savo poreikiams (patvenkė, ištiesino, numelioravo, dalį nuotekio naudoja pramonei, žemių drėkinimui ir kt.). Tarša atsiranda, galime tvirtinti, tik dėl žmogaus ūkinės veiklos. Taip pat turėtume nepamiršti ir intensyvios žvejybos, kuri neigiamai veikia žuvų ir kitų svarbių gyvūnų (pavyzdžiui, vėžių) bei augalų populiacijas, o kartais jas ir visiškai sunaikina.

– Ar galima sakyti, jog laikui bėgant užterštų teritorijų atsiranda vis daugiau?

– Ne, dabar palaipsniui upių būklė gerėja. Pagal Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimus kuriamos įvairios vandens kokybės gerinimo priemonės (statomi nuotekų valymo įrenginiai, taikomos geros praktikos ūkininkavimo priemonės ir t.t.). Be kita ko, numelioruotos ištiesintos upės jų neprižiūrint ir netvarkant ilgainiui renatūralizuojasi – grįžta į savo pirminę būklę,  upės vaga palaipsniui vėl išsikreivina. Šiuo metu Vakarų šalyse vykdoma daug upių atstatymo projektų.

– Pabaigai – optimistinis klausimas: kokios upės mūsų šalyje yra švariausios?

– Lietuvoje išties nemažai švarių upių. Švariausios teka per miškingas, mažai apgyvendintas teritorijas. Kaip pavyzdį galiu pateikti Žeimeną, Merkį su intakais, Šešupę, Anykštą, Lapainią ir Nemenčią. Vienas iš upės švarumą patvirtinančių požymių – jose neršia lašišinės žuvys.