Šį kartą – Algimanto Baltakio mintys apie Vilnių. Poeto lyrinis subjektas jaučiasi taip pritapęs Vilniuje, tarsi būtų įmūrytas į jo pastatų sienas.

Algimantas Baltakis (1968 m.)

Užmūrykit mane
Į seną Vilniaus sieną.
Nelaukite, kol mirsiu.
Užmūrykite gyvą.

Bet ką aš čia kalbu?
Juk aš seniai įmūrytas
Į Gedimino pilį,
Į katedros koloną.

Jau niekur neišeisiu.
Aš Vilniuj amžiams liksiu.
Mažytis akmenėlis
Senamiesčio dugne.