Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančios parodos „Rentgenogramos“ bei „Skulptūra + 5425 dienos“ atskleidžia dviejų Lietuvos klasikų – tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės ir skulptoriaus Stanislovo Kuzmos – turtingą kūrybinį palikimą.
S.Kuzmos darbai – trijose salėse.

S.Kuzmos (1947–2012 m.) paroda „Skulptūra + 5425 dienos“ sumanyta kaip pasakojimas apie metą, kuriuo gyveno ir savo kūrybinius ieškojimus plėtojo menininkas. Tam pasitelktas S.Kuzmos kūrybinis (skulptūros, piešiniai, fotografijos) ir rašytinis palikimas, taip pat Algimanto Kunčiaus bei Arūno Baltėno fotografijos.

Paroda pristatoma trijose Nacionalinės dailės galerijos erdvėse. Vestibiuliuose atveriama dailininko plastinių sprendimų kaita – nuo renesansiškojo „Vartų sargybinio“ hiperrealistinių figūrų link. Kitoje salėje lankytojai išvys rekonstruotą skulptoriaus dirbtuvę. Nuolatinės ekspozicijos salėje atkurta 1984 m. vykusi Ksenijos Jaroševaitės, S.Kuzmos, Petro Mazūro, Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Vlado Vildžiūno mažosios plastikos ir piešinių paroda. Ši paroda išryškina S.Kuzmos skulptūrinių figūrų vietą vėlyvojo sovietmečio Lietuvos dailės procesų kontekste.

Parodos pavadinimą jos kuratorei Elonai Lubytei „pasiūlė“ pats menininkas. Metų pabaigoje skulptorius kruopščiai suskaičiuodavo kūrybinio darbo dienas. Jų skaičius, pažymėtas pliuso ženklu, tapdavo paskutiniu kalendoriaus įrašu. Bendra jų suma ir lėmė parodos pavadinimą. 1976–2012 m. tokių dienų buvo 5425.

Tapo Vilniaus erdvių dalimi
„Skulptorius be bendruomenės negali egzistuoti – jis susijęs su tauta, su žmonėmis, ne tik su artimaisiais. Kai tampi vienu bendru kūnu su tautos likimu, tada galima galvoti apie skulptoriaus kūrybinį darbą“, – yra sakęs S.Kuzma.

Grakščių formų S.Kuzmos darbai visuomenei gerai žinomi. Atsidūręs Vilniaus centre, matai, kad įėjimą į Nacionalinį dramos teatrą ženklina jo „Mūzos“. Grožiesi nuo Arkikatedros stogo žvelgiančiomis kartu su Vytautu Navicku atstatytomis Karolio Jelskio skulptūromis. Kampinio Trakų gatvės namo nišoje matai „Vartų sargybinį“. Šie skulptoriaus kūriniai seniai tapo Vilniaus erdvių dalimi, kaip ir „Šaulys“ – Šiaulių, paminklas kunigaikščiui Aleksandrui – Panevėžio miesto simboliu.
Vilniaus Antakalnio kapinėse esančiai Sausio 13-osios aukų kapavietei S.Kuzma iškalė „Pietą“. Sakralinio meno pavyzdžių jis sukūrė bažnyčioms: Elektrėnų bažnyčią puošia „Prisikėlęs Kristus“, Nidos – „Nukryžiuotasis“.

„Skulptūros kelias į viešumą – ilgas ir sudėtingas. Todėl įdomu pažinti jo virtuvę, patirti, kaip popieriaus lape nupiešta figūra atgyja medžiagoje, kaip eskizas tampa baigta skulptūra“, – sakė E.Lubytė.

Kasdienybės rentgenogramos
Didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje eksponuojama M.T.Rožanskaitės (1933–2007 m.) kūrybos paroda „Rentgenogramos“. Dailininkė išgarsėjo medicininės tematikos paveikslais: širdies operacijų, rentgeno kabinetų, ligoninių vaizdais. Ji ne tik diagnozavo sovietmečio visuomenės ligas, bet ir fiksavo istorijos transformacijas.

"Tikrovė ir realizmas sovietmečiu buvo ideologija apsivėlusios sąvokos, todėl dažnas menininkas savo santykį su dabartimi reiškė pasitelkdamas mitą ir metaforą. Tačiau M.T.Rožanskaitė pasirinko priešingą strategiją – pagražintam socialistiniam realizmui ji pakišo nenušlifuotą tikrovės veidrodį.

Jos paveikslai ir asambliažai nesiurrealistiškai kraipė pasąmonės vaizdinius ir nehiperrealistiškai ryškino rausvą tarybinės tikrovės makiažą. M.T.Rožanskaitės vaizdavimo maniera – tai žiaurus tikrovės rentgenas, išryškinantis fasadinės kultūros griaučius ir besiskverbiantis giliau", – kalbėjo šios parodos kuratorė Laima Kreivytė.

M.T.Rožanskaitės kūriniai – politiški, ekologiški, asmeniški, skausmingi ir kartais slegiantys. Tačiau jie visada kalba apie savo laiką jam būdingomis raiškos priemonėmis. Jie yra čia ir dabar – istoriją ir tikrovę sulydžiusios kasdienybės rentgenogramos.