„Kas nėra vaikščiojęs po Laisvės alėją, tas apskritai nėra buvęs Kaune“, - teisybė, galinti drąsiai nuskambėti iš kiekvieno kauniečio lūpų.

Nors dabar šios šalyje garsiausios pėsčiųjų gatvės veidas ir pasikeitęs, tačiau tai niekaip negalėtų bent šiek tiek sumenkinti reikšmingos jos istorijos. Tad kokius gi įvykius mena tvirtas Laisvės alėjos grindinys bei čia stūksančių pastatų mūras? 

 „Devynioliktas šimtmetis. Į Kauną nutiestas geležinkelis. Dabartinės Laisvės alėjos vietoje tada buvo kelias, kuriuo iš stoties riedėdavo vežimai. Įdomu tai, kad vakariečiai svečiai atvykdavo pasipuošę skrybėlėmis, o pastarųjų arkliai dažnai išsigąsdavo ir versdavo keleivius lauk. Tad neretai tekdavo jiems imtis lagaminus į rankas ir pėdinti pėsčiomis. Po to buvo nutiesta vadinamoji „konkė“, - nuo to savo pasakojimą apie Kauno Laisvės alėją pradėjo laikinojoje sostinėje dirbanti bei šiuo metu nuolatos po svečias šalis keliaujanti gidė Aldona Kučinskaitė.

Tačiau kaip nutiko, kad gatvė buvo taip gausiai apsodinta liepomis? Anot pašnekovės, tai nulėmė keli faktoriai. Paprasčiausiai vieni praėjusio šimtmečio metai buvę labai nederlingi, todėl žmonės neturėjo darbo. Tuometinis Kauno magistratas rado išeitį bedarbiams:  dažnai nuo po lietaus susikaupiančių balų kentėjusią gatvę apsodinti liepomis, kad šios bent kiek padėtų išvengti purvynės. Toks sprendimas ne tik davė darbo jo reikalingiems, bet ir padovanojo Kaunui įspūdingą alėją.

Madas diktavo Paryžius

„Atėjo dvidešimtas šimtmetis. Kaip žinote, kaimyninė Lenkija buvo užėmusi mūsų istorinę sostinę Vilnių. Ir nors lietuvaičiai gyveno su šūkiu „Mes be Vilniaus nenurimsim“, tačiau pačiu sunkiausiu tautai momentu į pagalbą atėjo būtent Kaunas. Iš pradžių laikinosios sostinės vardą gavęs miestas tuo metu dar buvo labai tamsus, žmonės vakarais bijojo išeiti iš namų.

Tačiau pasikeitus jo statusui, šį baugų veidą buvo privalu pakeisti bei papuošti. Priemonių imtasi nedelsiant. Galiausiai pradėjo gražėti ne tik pats miestas, bet ir miestiečiai. Be to, šiuo periodu vėl užsimezgė draugiški santykiai su prancūzais, tad damoms buvo diktuojamos Paryžiaus mados“, - kalbėjo A.Kučinskaitė.

Anot gidės, atkūrus nepriklausomybę, pramonė buvo masiškai sunaikinta. Tačiau pirmosios nepriklausomybės metais ypatingai vystyta statyba, o svarbiausi resursai mesti būtent į Kauną.

Tuo laikotarpiu Laisvės alėjos bei S.Daukanto gatvės kampe atsirado ir „Pieno centro“ rūmai. „Būtent į juos jaunikaičiai paprastai vesdavosi savo paneles valgyti labai skanių bandelių, kurias čia pat vietoje kepdavo ir ką tik ištrauktas iš krosnies patiekdavo. Na, o tais laikais ne alum, ne kokia „šnabe“ vaišintasi, o būtent karštu pienu. Be to, „Pieno centras“ kartu buvo ir svarbi susibūrimo vieta. Taigi, visi gerdavo karštą pieną, skleisdavo kalbas bei dainas, o girtų – ir nebuvo“, - su šypsniu pasakojo gidė.  

Tuo metu kilo mintis įrengti garsųjį Laisvės alėjos fontaną. Kaip tarė, taip ir padarė. Jis galiausiai iškilo laikotarpiu, kada Laisvės alėja buvo pertvarkoma į pėsčiųjų gatvę. Fontanas turėjo tapti bene judriausios miesto gatvės akcentu, tačiau šiandien jis – ir vienas svarbiausių Kauno simbolių. 2012 m. ši vandeniu trykštanti puošmena švęs trisdešimties metų jubiliejų.

Daugiausiai žadantys pasimatymai – prie fontano

Kaunas buvo miestas, kuriame šurmuliavo inteligentiškoji Lietuvos jaunuomenė. Natūralu, kad tarp studentų megzdavosi ir romantiški ryšiai. Tačiau kalbant apie meilės reikalus šiame mieste, situacija buvo kebloka. Pasirodo, kad vietos pasimatymui parinkimas galėjo nulemti ateitį. Dėl to reikėjo būti itin apdairiems bei susipažinusiems su mieste sklandžiusiais prietarais.

Pavyzdžiui, labai mėgiama vieta įsimylėjėlių susitikimams buvo būtent fontanas Laisvės alėjoje. Jeigu pasimatymą skirdavo prie jo, reiškė, kad vestuvės – tikrai bus. Visai kitokią reikšmę turėjo, pavyzdžiui, Kauno centrinio pašto pastatas. Siūlymas pirmą kartą susitikti šioje vietoje bylojo ne apie karštus jausmus, o apie nuotykius ar tiesiog žvalgybą. Dažniausiai paskyrus pasimatymą čia, santykiai nesusiklostydavo.

Nors Centrinis paštas nuo senų laikų meilės klausimais geros auros neturėjo, tačiau įdomu tai, kad 1936 metais jis pripažintas pačiu gražiausiu paštu visoje Europoje. „Tarpukariu miestas buvo labai puošiamas ir puoselėjamas, todėl nenuostabu, kad ir tokie įvertinimai mus pasiekdavo“, - apibendrino A.Kučinskaitė.  

Miesto sode po velėna – kapai

Toje vietoje, kur dabar plyti parkas, įprastai vadinamas miesto sodu, XVI amžiuje buvo miestiečių amžinojo poilsio vieta. Įdomu tai, kad daugelis mirusiųjų giliai po žeme ilsis dar ir šiomis dienomis. Vienas svarbiausių, jų ramybę sutrikdžiusių, tačiau gyviesiems nepaprastai daug pakilaus džiaugsmo suteikusių įvykių - 1891 m. pastatytas teatras. Būtent jame ir suskambo pirmoji šalyje lietuviška opera.

Tai buvo Džiuzepės Verdžio „Traviata“, kuri šalies inteligentijai pristatyta 1920-ųjų gruodžio 31 dieną. Kauno muzikinis teatras tvirtai laikosi šios tradicijos, todėl paprotys skambėti „Traviatai“ Naujųjų metų išvakarėse yra gyvas iki šiol. 

Anuomet teatras apskritai turėjo labai didelę svarbą. Jaunikaičiai čia vesdavosi paneles stebėti pasirodymų.  Beje, buvo įprasta sakyti, kad „jei vaikinas eina į teatrą, vadinasi gerai mokosi ir turi ateitį“.   

„Dvidešimto šimtmečio pradžioje šalimais miesto sodo iškilo kepykla, kurioje gamindavo įvairius konditerinius gaminius. Vaišinimasis skanėstais greta kapinių kėlė įvairių emocijų“, - apie daug kalbų sulaukusį vietos kepyklai pasirinkimą kalbėjo gidė.
Priešais miesto sodą stūkso valdžios rūmai. Anot A.Kučinskaitės, iš pradžių jie buvo statyti bankui. Mat tais laikais tik bankininkai galėjo sau leisti tokį grožį ir prabangą. Dabar čia įsikūrusi Kauno miesto savivaldybė.

Kavinėse - inteligentija

Kauno Laisvės alėja tiek pačius miesto gyventojus, tiek ir atvykėlius kaskart svetingai pasitikdavo: vis siūlydavo užeiti į įvairias kavines, cukraines bei svetaines, šiandien dažniausiai prisimenamas su nostalgija. „Dabartinės alėjos kampe su Maironio gatve anksčiau veikė „Petrausko“ kavinė. Kokie sausainiai ten būdavo! O svarbiausia – atvežti iš užsienio“, - saldžiais pasakojimais dalinosi gidė.

Viena žymiausių Kauno inteligentijos susibūrimo vietų buvo garsioji „Konrado“ kavinė. Anot A.Kučinskaitės, joje rinkdavosi neeilinė publika. Neretai čia buvo galima sutikti pelerina apsisiautusį garsųjį archeologą, dalininką Tadą Daugirdą ar susidurti su visomis teatro ir baleto primadonomis. „Konrado“ kavinėje dažni svečiai buvo ir studentai. „Šie svajodavo, kaip baigę mokslus pradės sukinėtis tarp tuometinio elito.

Gaila, jog tokios ar panašios vietos šiandieninei inteligentijai Laisvės alėja pasiūlyti jau nebegali“, - apgailestavo gidė. Pokariu garsioji kavinė pakeitė vardą ir tapo „Tulpe“, sugebėjusia išsilaikyti daugiau nei pusamžį. Nėra nė dešimtmečio, kaip garsioji Kauno inteligentijos gūžta iškvėpė paskutinį atodūsį.

„Gaila ir to, kad pagrindinėje miesto gatvėje neliko vietos ir lietuviškiems patiekalams. O kadaise alėja nestokojo tikrų tautiškų gardumynų, paruoštų it pačios močiutės“, - kalbėjo A.Kučinskaitė.

Kino teatruose – politinės reikšmės įvykiai

Kauno Laisvės alėja savo aukso amžiuje stebino ir dar vienu kultūriniu aspektu. „Vieną gražią dieną pačiame alėjos viduryje, kur dabar stūkso Kauno valstybinis dramos teatras, duris atvėrė pats prabangiausias kino teatras „Metropoliten“. Ten taip pat berniukai vesdavosi mergaites, o antrųjų pusių neturintys studentai dūsaudavo stebėdami svetimas gražuoles. Šiek tiek vėliau atsirado ir „Romuva“.

Tačiau mažai kas žino, jog būtent už šito pastato kadaise veikė čiuožykla. Čia anuomet rinkdavosi ledo nebijantys mėgėjai. Jei berniukas mergaitei pakišdavo koją ir parversdavo, tai būdavo ženklas, kad jis galvoja apie ją. Tokiais atvejais mergaitės visuomet pasitempdavo ir stebėdavo „užkabinusius kavalierius“, - juokėsi A.Kučinskaitė. 

Pačiame „Romuvos“ kino teatre vykdavo valdžios pokyliai, kuriuose rinkdavosi solidūs ponai bei ponios. Tokiuose susibūrimuose neretai pasirodydavo ir tuometinė Jo Ekscelencija prezidentas Antanas Smetona.

„Vienas iš tokių pokylių turėjo ir itin garsias pasekmes. Tai vyko 1939-aisiais, kada jau sklandė kalbos ir apie greit įvyksiantį karą. Pobūvių „Romuvoje“ metu buvo įprasta, kad A.Smetona pats išvesdavo pirmąją damą pašokti. Tačiau tąkart, kai prezidentas jau ruošėsi šokdinti ponios, staiga pripuolė ir tą pačią damą šokti išvedė Rusijos ambasadorius Vladimiras Dekanozovas. Toks poelgis sukėlė visų nuostabą bei privertė pašnibždomis aptarinėti galimas tokio poelgio priežastis. Kalbų buvo visokių, nes niekas apie paslapty laikytą Molotovo – Ribentropo paktą dar nežinojo. O virš Kauno jau tvenkėsi juodi debesys.  Šis atvejis prieškario spaudoje buvo gana plačiai aprašytas“, - istoriniais faktais dalinosi A.Kučinskaitė.

Soborą gaubė mistika

Laisvės alėja neįsivaizduojama ir be jos pradžioje stūksančios Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, kauniečių įprastai vadinamos tiesiog soboru. Pati šventovė buvo pastatyta ne lietuvių valia. Anot A.Kučinskaitės, cerkvė šioje zonoje iškilo Kaunui tapus carinės Rusijos tvirtove. Tarpukariu pastatas buvo taikiai atiduotas lietuviams, o pastarųjų dėka jame pradėjo veikti katalikų bažnyčia, tebepriimanti maldininkus iki šių dienų. „Provoslavų Kaune niekada nebuvo daug. Dėl šios priežasties ir nekilo didesnių sunkumų maldos namų duris atveriant būtent katalikams. Apskritai, Kaune gyveno labai daug lietuvių, todėl ir pati rusų kalba gal tik Šančiuose skambėdavo dažniau“, - pasakojo gidė.

Soboras miesto širdyje pastatytas daugiau nei prieš šimtmetį. Per tą laiką šventovė išliko tarsi tylus įvykių stebėtojas, kurių, beje, tikrai netrūko: Lietuva tai keliavo nuo vienų okupantų rankų prie kitų, tai kvėpavo nepriklausomybe, Laisvės alėja keitė savo veidą, šurmuliavo vis kiti žmonės. Dėl tokios priežasties nenuostabu, jog šią šventovę juosia ir įvairių paslapčių bei legendų juosta.  „Reikia pasakyti, kad bizantiško stiliaus soboras mūsų lietuviškai architektūrai yra visiškai svetimas reiškinys. Vienu metu buvo į jį kėsintasi, svarstytas likvidavimas.

Taigi, greičiausiai ryšium su pastaruoju aspektu, pradėjo plisti legendos bei padavimai. Žmonės sakėsi matę įvairias šviesas, regėję virš soboro pakilusias neaiškias figūras. Taip pat atsirado kalbų, jog vieną naktį pastatas buvo netikėtai apšviestas“, - kalbėjo A.Kučinskaitė. Anot pašnekovės, Laisvės alėjos pradžioje įsikūrusiame policijos komisariate buvo Rusijos saugumo rūsiai. Čia, prieš išvežant į tremtį, kankinti žmonės. Taigi, ir šis faktas prisidėjo prie šiurpių su soboru susijusių istorijų.

Beje, nedaugelis žino, kad kasinėjimų metu šalimais šios maldininkų šventovės buvo atrasti mineralinio vandens šaltiniai. Anuomet čia netgi ketinta atidaryti sanatoriją. Tačiau miestui pradėjus itin sparčiai augti, gruntiniai vandenys buvo užteršti, todėl tokiam kurortui vieta Kauno centre tapo nebetinkama.

Prasideda policija, baigiasi - teismu

„Simboliška ir įdomu tai, kad Laisvės alėja prasideda policijos komisariatu, o baigiasi – teismo rūmais. Pastarieji, beje, buvo suprojektuoti bei pastatyti caro valdymo laikotarpiu“, - pastebėjo pašnekovė. Šiuo metu renovuotame pastate įsikūręs Kauno miesto apylinkės teismas. Tačiau prieš tai, kone keturiasdešimtmetį, pirmajame pastato aukšte karaliavo parduotuvė „Skalsa“, puikiai žinoma ir dabar kiekvieno kauniečio atsimenama su nostalgija. Ši vieta – populiari susitikimams. Nepaisant to, kad garsiosios parduotuvės jau kurį laiką nebėra, miestiečiai vis tiek susitinka ir turbūt dar ilgai susitiks tiesiog „prie „Skalsos“.

Laisvės alėjos pabaigoje pasislėpusi nuo pagrindinio žmonių srauto stūkso Kauno Šv.Gertrūdos bažnyčia. Tai viena iš nedaugelio gražiausių bei seniausių šventovių miesto centre. Ji, iškilusi XV-XVI amžiuje, anksčiau matėsi atvirai, tačiau ilgainiui buvo apstatyta pastatais ir pasislėpė pastarųjų kiemuose. 

Už idealios tvarkos nesilaikymą - baudos

Dabar ruduo, tad Laisvės alėjos grindinį tirštai nuklojo nukritę medžių lapai. Sezono įtakotą netvarką stengiamasi iškuopti, tačiau dabartinės tvarkos vis tiek nebūtų galima prilyginti tai, kuri vyravo Kaunui tapus Laikinąja sostine. “Laisvės alėja buvo prižiūrima tiesiog idealiai. Kiekviena parduotuvė, kavinė ar nuosavas namas šioje gatvėje turėjo šeimininkus. Pastarieji privalėjo rūpintis jų tvarka: blizginti langus, valyti fasadus. Netvarkingų namų savininkams tekdavo susimokėti itin dideles baudas.

Dėl šios priežasties buvo kur kas pigiau samdytis švara pasirūpinti galinčius žmones: šie plaudavo vitrinas, nuolat perdažydavo namus. Kiekvienam savininkui gatvę valyti priklausydavo iki jos centrinės linijos, kur augo liepos. Dažnai Laisvės alėjos gyventojus trečią ar ketvirtą valandą nakties prižadindavo moterys, su naščiais atsinešdavusios vandenį ir plaudavusios grindinį.

Anot A.Kučinskaitės, pagrindinės Kauno gatvės tvarka net aprašyta ir apdainuota. „Kai Kaunas nešiojo laikinosios sostinės vardą, pagrindinėje miesto gatvėje dažnai buvo galima sutikti tuo metu visų puikiai pažinotą humoristą Pupų Dėdę. Jis grodavo armonika bei pats kurdavo įvairias dainas, pavyzdžiui, apie Laisvės alėjos blizgančias it veidrodžiai vitrinas. Taip pat liaupsių gatvės tvarkai negailėjo ir poetė Salomėja Nėris, Kauną vadindavusi „baltu miestu, kur Nemunėlis...“ Čia baltumas būtent ir reiškė tą nepriekaištingą švarą“, - sakė gidė bei pridūrė apgailestaujanti, jog tokios tradicijos šiandieną jau užsimiršo.