V.Miškinis: dirigentai gyvena iš šventosios dvasios

Dabartiniai vaikai yra vangūs, mieguisti, pavargę, neištvermingi, o pagal muzikinius gebėjimus atsilieka nuo ankstesnės kartos. Tuo įsitikinęs jau trisdešimt metų vaikų ir jaunuolių chorui „Ąžuoliukas“ vadovaujantis dirigentas profesorius Vytautas Miškinis.

Penktadienį viešėdamas portalo redakcijoje jis atsakė į svetainės lankytojų klausimus. Svečias ne tik atskleidė darbo su jaunimu subtilybes, kalbėjo apie dirigento profesijos išskirtinumą, tačiau išsakė savo nuomonę ir kai kuriais su politika glaudžiai susijusiais klausimais.

Profesorius kritikavo „Vilniaus - Europos kultūros sostinės projektą“, trumpai išdėstė savo požiūrį apie kultūros ministrą Remigijų Vilkaitį, taip pat tikino pastebintis Europos norą į Lietuvą „prifarširuoti svetimos įtakos“.

Dirigento įtaigos galia

Portalo lankytojo paklaustas, iš ko Lietuvoje gyvena chorų vadovai - dirigentai, kokia yra jų alga, V.Miškinis ėmė kalbėti metaforomis. „Dirigentai gyvena iš šventosios dvasios. Tai nėra kalambūras. Tai susiję su pasišventimu savo profesijai“, - sakė „Ąžuoliuko“ vadovas.

V.Miškinis pabrėžė, kad dirigento profesija yra išskirtinė, nes šį darbą dirbantis žmogus turi turėti pakankamai įvairių mokslų žinių. „Jis ne tik užsiima saviraiška meno pasaulyje, bet daro įtaką ir visiems savo atlikėjams, o tai nepaprastai atsakingas momentas - tiek psichologine , tiek muzikinio skonio ugdymo, tiek bendravimo su kolektyvo nariais prasme. Tai išskirtinė profesija, kadangi dirigentas turi valdyti ne tik dirigavimo technikos amatą, bet turėti išsilavinimą etikos, estetikos, psichologijos, medicinos, vadybos ir daugelio kitų sričių“, - kalbėjo profesorius.

Jis nurodė, kad ypač didelė atsakomybė tenka dirigentams, dirbantiems su vaikais ir jaunimu. „Kiekvienas įtaigiai pasakytas žodis tampa choristui taisykle. Dirigentai net patys nežino, kokią didelę valdymo galią jie turi“, - tvirtino V.Miškinis.

Ankstesnės santvarkos privalumai

Profesorius leido suprasti, kad chorų finansinė padėtis buvo geresnė Sovietų Sąjungos egzistavimo laikais. Tada geresnį gyvenimą jiems esą garantuodavo tiek profsąjungų, tiek „senosios santvarkos šulų“ globa.

„Anksčiau buvęs labai galingas profsąjungų tinklas kuravo meno saviraiškos judėjimą - tai ir šokiai, ir ansambliai, ir chorai, ir teatrai. Jie dažnai glaudėsi prie žinybinių kultūros centrų - tai buvo ideologijos dalis. Menas yra nepaprastai stiprus ideologinis ginklas. Tai suvokė senosios santvarkos šulai. Deja, subyrėjus profsąjungoms, kolektyvai prarado savo maitinimo šaltinį ir juridinę priklausomybę. Dabar esantys kultūros centrai neprivalo išlaikyti chorų, nes tai neapibrėžta jų statute, tai priklauso nuo direktoriaus geranoriškumo bei jo kapše esančių pinigų“, - santvarkų skirtumus lygino V.Miškinis.

Profesorius neatskleidė, kokia šiuo metu yra dirigento alga, tačiau nurodė, kad lyginant su Vakarų šalių panašų statusą turinčių profesionalių dirigentų atlyginimo dydžiu, „mūsiškiai gauna 5 arba net 10 kartų mažiau“.

„Ąžuoliuko“ palikti neketina

Portalo lankytojo paklaustas, ar po 30-ies vadovavimo „Ąžuoliukui” metų neketina keisti darbovietės, V.Miškinis tokią galimybę bent jau kol kas atmetė.

„Neketinu. Manęs to išmokė mano buvęs šefas H.Perelšteinas. Kai pajusiu, jog mano muzikinis rezultatas griauna kolektyvo meninį lygį, tuoj pat iš jo pasitrauksiu. Be to, turiu begalės darbų, kuriais dalinuosi laike ir erdvėje su savo galimybėmis - jos, be abejo, ribotos“, - kalbėjo V.Miškinis.

Tačiau jis sutiko su posakiu, kad kas septynerius metus pravartu keisti darbą ir prisipažino kartais jaučiantis tam tikrus vidinius pokyčius.

„Dėl 7 metų sutinku - tai yra biologinis žmogaus atsinaujinimo periodiškumas. Kartais savo muzikinėje potencijoje tuos pasikeitimus aš jaučiu, bet kai reikalai pradeda slysti iš rankų, tuoj pat susiimi, kad to neatsitiktų. Be abejo labai sunku save vertinti asmeniškai. Kartaios net ir darydamas gerus darbus, tu gali pagaminti broką, o tai labiau pastebima iš šalies“, - apie savo galimybes vadovaujant „Ąžuoliukui“ kalbėjo profesorius.

Apie kultūros ministrą - su potekste

Svetainės lankytojus domino ir V.Miškinio nuomonė apie dabartinį kultūros ministrą, aktorių Remigijų Vilkaitį bei vadinamąjį „Vilniaus - Europos kultūros sostinės projektą“ (VEKS).

„Ministrą Remigijų Vilkaitį vertinčiau labiau, jei jis savo aktorinį meistriškumą mažiau demonstruotų bendraudamas su žiniasklaida, kuri nesupranta, ar tai tikras pinigas, ar tai tik jo imitacija“, - nuomonę apie Tautos prisikėlimo partijos deleguotą aktorių išsakė profesorius.

Kritika vamzdžiui ir VEKS

„Ažuoliuko“ choro meno vadovas buvo kritiškas ir dėl dabar įgyvendinamo VEKS projekto. Jis prisipažino kai kurių sprendimų, susijusių su šiuo projektu, nesuprantantis.

„Vos ne kasdien pravažiuoju Neries pakrante ir sustingstu iš baimės pažvelgęs į klaikų vamzdį, įmerktą į vandenį. Jei tai yra labai urbanizuotas meno kūrinys, atspindintis šiuolaikinio žmogaus mąstymo kriterijus, tai šioje šalyje jaučiuosi kaip aborigenas. Man tai nėra meno reiškinys ar kūrinys. Galima už kelis milijonus pašaudyti fejerverkus į dangų, bet ar tai yra meninis reiškinys, ar tai tik komercinės užmačios? Nerandu atsakymo. Matomai iš to daug kas pasipelnė. Toks yra mano požiūris į VEKS'ą“, - kritikos negailėjo V.Miškinis.

Jis taip pat tikino nesuprantantis, kodėl pristatant Lietuvą pasauliui nuspręsta pirkti svetimų pagamintą produkciją, o ne parodyti tai, ką mūsų šalis turi išskirtinio.

„Kodėl Vilnius, tapęs Europos kultūros sostine, turi pirkti brangiausius projektus iš užsienio, o ne tai pačiai Europai eksponuoti ką vertingiausio yra sukūrusi šioje srityje - o Lietuva fantastiškai įdomiais menininkais tikrai gali pasigirti“, - sakė profesorius.

Į Lietuvą norima „prifarširuoti svetimos įtakos“

V.Miškinis taip pat pastebėjo, kad Lietuvai tapus ES nare, į mūsų šalį esą pernelyg brukami „europoniai standartai“, tuo tarpu nieko lietuviško neva nenorima priimti.

„Visi pinigų srautai, mums tapus ES nariais, plaukia viena kryptim: palaikomi tie projektai, kurie privalo įsiurbti į Lietuvos kultūrinę erdvę europinius standartus ir pasiekimus. Deja, nieko perdėm lietuviško meno srityje Europa nelabai nori įsileisti. Jiems Lietuva įdomi tiek, kiek nekainuoja pinigų. O Lietuva jie suinteresuoti tiek, kiek į ją galima prifarširuoti svetimos įtakos“, - savo požiūrį išsakė profesorius.

Nuo televizijos atbaidė ir galima žiūrovų reakcija

Portalo svečiui užduoti ir klausimai, susiję su naujausiomis aktualijomis. Vienas svetainės lankytojas profesoriaus teiravosi, kodėl „Ąžuoliukas“ nedalyvavo LTV organizuotame chorų konkurse, o merginų choras „Liepaitės“ jame pasirodė.

Atsakydamas į šį klausimą profesorius leido suprasti, kad viena tokio apsisprendimo priežasčių - nerimas, kad nepavykus pasirodymams, choro populiarumas gali sumenkti.

„Kadangi aš pirmininkavau, neetiška vertinti patį save. Antra vertus, galbūt visuomenės dėmesio mes nestokojame, todėl pasirodymas per televiziją mūsų reitingų nepakeltų, nebent sumenkintų, jei mums nepavyktų pasirodymai“, - kalbėjo V.Miškinis.

Netrukus profesorius pridūrė besidžiaugiantis, kad šiame konkurse pasirodė merginų choras „Liepaitės“. „O kad dalyvavo „Liepaitės", yra šaunu, kadangi konkurso reglamentas leido tai daryti ir muzikinėms studijoms, ir nebuvo apribotas amžiaus cenzo“, - sakė profesorius.

V.Miškinis nurodė, kad nedalyvauti chorų konkurse jo vadovaujamas kolektyvas nusprendė ir dėl didelio užimtumo - esą choras konkursui nebūtų spėjęs kokybiškai pasiruošti.

Nerimas dėl socialinių garantijų

Viešėdamas redakcijoje „Ąžuoliuko“ choro vadovas leido suprasti, kad nemažai daliai chorų vadovų greta noro tinkamai vadovauti kolektyvui daug nerimo kelia neužtikrintumo dėl ateities klausimas. Jo teigimu, šiuo metu iš chorų vadovų kiek labiau užtikrinti nei jų kolegos jaučiasi dirbantys švietimo įstaigose, ypač muzikos mokyklose. „Nes tai garantuoja pastovų atlyginimą, saugumą bei socialines garantijas“, - sakė profesorius.

Jis pasidžiaugė pernai įsigaliojusiu Dainų švenčių įstatymu, kuris galbūt šiek tiek pagerins Lietuvos chorų padėtį. „Jis (įstatymas - red.past.) reikalaus peržiūrėti tam tikrų žinybų prievoles, taikomas tame įstatyme. Dainų šventė yra ištisinis procesas - ne tik dainų diena. Į ją einama per kelerius metus. O tai reiškia, kad turi vykti pastovus darbas, repeticijos, vadovas turi gauti pastovų atlyginimą, turi turėti socialines garantijas. Jei mes vadinamės dainų šalimi ir visas pasaulis stebisi mūsų chorinio dainavimo tradicijomis, manyčiau, valstybės galvos turėtų rimtai peržiūrėti tam tikrus poįstatyminius aktus, kurie garantuotų kolektyvų ir jų vadovų gyvenimą“, - kalbėjo V.Miškinis.