FESTIVALINĖ PREMJERA
Viltis – ne tik elitui
Septintasis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ sekmadienį festivalio publikai pirmąkart parodė vokalinį-choreografinį diptiką „Viltis ir nakties praregėjimas“ pagal austrų kompozitoriaus Arnoldo Šionbergo kūrinius.
Nors manoma, kad A. Šionbergas (1874-1951) „įkandamas“ tik muzikos elitui, Klaipėdos muzikinio teatro premjera sulaukė kaip reta daug publikos iš plačiosios visuomenės sluoksnių. Kadangi spektaklis buvo rodomas nemokamai, jį pažiūrėti ir praplėsti savo muzikinio pažinimo ribas turėjo galimybę ne tik prisiekę melomanai ir šiuolaikinio šokio žinovai, kurių atėjo tik vienas kitas, bet ir paprasti garbaus amžiaus žmonės, ne visuomet išgalintys įpirkti bilietą į teatrą. Taigi premjerinė publika buvo solidi, galinti pasigirti jei ne muzikine, tai gyvenimiška patirtimi. Be to, labai nuoširdi, ištroškusi naujų potyrių. Spektaklio kūrėjams toks geranoriškas palaikymas labai pravertė.
Dar nedaugelis galime pasigirti, kad esame susipažinę su pasaulyje žymaus modernisto A. Šionbergo kūryba. Klaipėdos scenoje šio kompozitoriaus muzika skambėjo pirmąkart, o ir Lietuvoje ji atliekama vis dar retai. Vis dėlto A. Šionbergas prisimenamas kaip ekspresionistas, vienas iš pirmųjų kompozitorių, įvedusių atonalumą ir savo kūryba įrodžiusių, jog „disonanso emancipacija“ verta pagarbos, netgi susižavėjimo, o ne paniekos. Ne be reikalo A. Šionbergas laikomas šiuolaikinės akademinės muzikos tėvu ir dodekafonijos kūrėju - vietoj įprastos gamos jis sumanė ir sėkmingai panaudojo dvylikos tonų muzikos kūrybos techniką. Tuo įsitikinti turėjo progą ir klaipėdiečiai, atėję pasiklausyti A. Šionbergo monooperos „Viltis“ ir seksteto „Nakties praregėjimas“ orkestrinės traktuotės, kurią pateikė latvis dirigentas Ilmaras Lapinis ir jo diriguojamas Klaipėdos muzikinio teatro orkestras.
Siekdamas, matyt, kuo didesnio teatrinio vizualumo ir įtaigumo, šiuodu kūrinius Klaipėdos muzikinis teatras pateikė kaip vokalinį-choreografinį diptiką. Taigi scenoje skambėjo ne tik orkestras, Kauno muzikinio teatro solistės Sabinos Martinaitytės sopranas, bet matėme ir pagal A. Šionbergo muziką meilę, kančią, viltį ir palaimą mėnulio šviesoje šokančius geriausius uostamiesčio baleto šokėjus – Beatą Molytę, Aurelijų Liškauską, Ingą Briazkalovaitę bei kitus. Diptikui jausmingą, kone literatūrišką choreografiją sukūrė tos pačios Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės šokėjas, šiuolaikinio šokio propaguotojas Aleksandras Jankauskas. Minimalistinis, gal ne originalus, tačiau gana pretenzingas scenovaizdis (dailininkė Aina Janulionienė, šviesos – Donato Šimonio), šešėlių teatro elementai, banaloka klasikinio baleto ir šiuolaikinio šokio choreografinė samplaika spektaklyje mažumėlę gožė patį A. Šionbergą, jo savitą ir labai įdomią muziką tarsi nustumdami į antrą planą.
„Viltis ir nakties praregėjimas“ tam tikra prasme bando įkūnyti, savaip interpretuoti tai, kas galbūt yra paslaptingoje ir sudėtingoje A. Šionbergo muzikoje, tačiau ne taip lengvai pasiduoda kitoms, ne muzikinėms išraiškos priemonėms. Gal todėl ne kiekvieną įtikins toks, sakyčiau, gana tiesmukas vizualinis-choreografinis sprendimas, kokį pateikė šio diptiko kūrėjai. Kita vertus, pastangos mūsų publikai pristatyti A. Šionbergo muziką ir paimprovizuoti jos temomis verčia suklusti. Jau vien todėl, kad tai vyksta čia, Lietuvos pakrašty, kur Šionbergas skamba kaip slaptažodis. Bet jau yra vilties, kad išauš diena, kai skambės kaip burtažodis.
Naujausi komentarai