Studentai vienijasi prieš nelegalias statybas – vakar Aplinkos apsaugos ministerijos iniciatyva jaunuoliai surengė „medžioklės“ žygį aplink ežerus Trakuose ir palei Minijos upę.
Vakar rytą Vilniaus geležinkelio stotyje būriavosi žaliais gamtininkų marškinėliais ir kepuraitėmis pasipuošę studentai. Jie pasiryžo apeiti tris Trakų ežerus ir patikrinti, kaip pakrantėse įsikūrę žmonės laikosi įsipareigojimo palikti poilsiautojams vietos laisvai prieiti prie vandens.
Stotyje studentus išlydėjo aplinkos ministras Artūras Paulauskas, viceministras Raimundas Paliukas ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius Rolandas Masilevičius.
„Reidus jau surengė aplinkos apsaugos inspektoriai, žurnalistai, dabar eis studentai. Visuomenės dėmesys taip pat gali būti vienas būdų spręsti problemą. Gal klausimas, kaip prieiti, pasimaudyti, pailsėti, irgi būtų veiksmingas, ne tik baudos?“ – svarstė A.Paulauskas. Anot jo, per tvoras, vartus, pasodintus krūmynus į kai kuriuos ežerus ir upes neįmanoma net įbristi. „Lieka vienintelė išeitis – prie jų nusileisti malūnsparniu“, – ironizavo ministras.
Pažeidimų rado sočiai
Traukiniu nuvykę iki Trakų studentai patraukė pėsčiomis. Po valandos aplinkosaugininkams jau pranešė radę penkis pažeidimus.
Apeiti Gilužio ir Totoriškių ežerų jiems taip ir nepavyko: kelią užstodavo metalinės tvoros, neperžengiamais krūmais užsodinti takai, pro studentų akis neprasprūdo pakrantėse palikti šiukšlių kalnai ar į vandenį supiltas gruntas. Iš viso studentai rado net 15 nelegalių tvorų. „Kai kuriose vietose prieiti prie Gilužio ežero neįmanoma“, – teigė Vilniaus universiteto studentų žygio koordinatorė Eglė Danilevičiūtė.
Vakar tuo pat metu 16 Klaipėdos universiteto (KU) studentų baidarėmis plaukė Minijos upe ir rado 5 nelegalias tvoras. Pasak KU žygio koordinatorės Salomėjos Sovaitės, kai kur kuolai įkalti iki pat vandens, daugelyje vietų nėra jokių galimybių pasigėrėti kraštovaizdžiu nuo upės skardžio, nes jis taip pat užtvertas.
Taisyklės ne visiems
Daug nesklandumų kyla dėl pakrančių apsaugos zonų, kurios turėtų būti visiems prieinamos. Atsižvelgiant į aplinkybes, apsaugos zonos turi būti nuo 5 iki 25 metrų, tačiau ne visi šios taisyklės laikosi. Papildomų problemų kyla ir dėl įstatymų spragų. „Pastaruoju metu kyla neaiškumų dėl žemės grąžinimo apsaugos zonose. Seniau tai buvo uždrausta, o dabar pradėjo ir jose grąžinti žemę. Žmogus turi žemę beveik iki ežero, tačiau kitas gauna lopinėlį dar už jo. Tuomet prie vandens negali prieiti nei žemės šeimininkas, nei žmonės, norintys pailsėti. Kol vienose apskrityse buvo prižiūrima, kad žemė prie vandens liktų viešajam interesui, kiti ėmė ją perdavinėti privatiems asmenims. Taip pirmi liko kvailių vietoje“, – apgailestavo A.Paulauskas.
Naujausi komentarai