Vaikų gyvenimas vienkiemyje kasdien kupinas įspūdžių

– Ar vaikų gyvenimas kaime kitoks negu mieste?

– Neauginau vaikų mieste, todėl drąsiai atsakyti negaliu, bet, manau, kitoks. Kiek teko susidurti, dažniausiai miesto vaikų gyvenime yra mokykla, būreliai ir vakaras namuose prie televizoriaus, kompiuterio ar ruošiant namų darbus. Pas mus viskas kitaip. Bent jau kol kas, kol mūsų vaikai maži, mes labai daug laiko leidžiame kartu – visi dirbame ūkyje, vaikai mums padeda. Tiesa, kiek padeda, kiek trukdo – diskutuotina, bet faktas, kad jie yra įtraukti į ūkio gyvenimą, gyvulių priežiūrą, mūsų rengiamas edukacijas. Jiems labai smagu, kai čia atvažiuoja klasė vaikų ir jie į tą klasę įsilieja, kartu užsiima kokiomis nors veiklomis. Atvykstantiems vaikams smagu pastumdyti Elenos vežimėlį ir pavedžioti ją už rankyčių.

Kai prieš kurį laiką įsigijome keturias ožkytes, viena iš jų atrodė silpnesnė. Mes ją kuriam laikui parsinešėme namo pagloboti. Vaikams buvo džiaugsmo. Kuris dar vaikas gali turėti ožkytę lovoje vietoj pliušinio žaislo?

Mūsų ponytė nepaprastai mėgsta maudytis Nemune – ji įbrenda į vandenį ir mano vaikai maudosi kartu su ja. Kiek vaikų turi tokią galimybę? Mano vaikai, manau, yra laimingi.

Veiklos: Zaicevičių sodyba – tarsi milžiniškas žaidimų kambarys vaikams, kur jie visą laiką turi, ką veikti, visą laiką yra užimti ir nuolat būna gryname ore. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

– Kaip jums sekėsi auginti vaikus kaime? Juk mamos, ypač dėl pirmagimių, labai bijo, atrodo, kad reikia nuo visko saugoti. Kaime visokių pavojų daugiau negu bute tarp keturių sienų.

– Na, nežinau. Kaip tik mes jaučiame ramybę. Pas mus nėra jokio tvenkinio – yra didelis kiemas, sūpynės, smėlio, daugybė žaislų, dviratukų, paspirtukų, gyvūnų, su kuriais gali bendrauti net maži vaikai. Nemunas šiek tiek toliau nuo namų, vasarą prie jo keliaujame visi kartu ir plaukiojame su apsauginėmis liemenėmis.

Sakyčiau, mūsų infrastruktūra – milžiniškas žaidimų kambarys vaikui. Jis visą laiką turi, ką veikti, visą laiką yra užimtas. Mes nuolat esame gryname ore, vaikai vaikšto basi, valgome sveikas daržoves, vaisius, uogas. Man atrodo, kaip tik čia yra viskas, kas sveika.

Žinoma, paaugę, gal studijų laikais, jie tikrai ištrūks į miestą ir pamirš kaimą, bet, tikiu, vėliau į jį sugrįš.

Kaimo aplinkoje gyvendami vaikai susiduria ne su steriliu, o su realiu gyvenimu. Jau yra atlikta daug tyrimų ir įrodyta, kad gyvenant nesterilioje aplinkoje ir susiduriant su įvairiais alergenais, alergijomis sergama rečiau. Jeigu nuolat būni sterilioje aplinkoje, alergijų daugėja, nes organizmas nebemoka su įvairiais alergenais – gyvūnų plaukais, dulkėmis, šienu, žiedadulkėmis ir pan. – susidoroti. Mūsų vaikai niekada nesirgo jokia alergija, nepastebėjome jokių keistų čiaudulių. Jie yra tikrai labai sveiki.

– Gyvūnų jūsų vaikai, įsivaizduoju, nebijo?

– Nebijo. Tačiau jie yra labai skirtingi. Mūsų berniukas yra toks konstruotojas, inžinierius, statytojas. Matyt, iš tėtės tą pašaukimą turi. Jis sako: „Aš einu statyti namo“, „Aš einu į traktorių“. Dukrytė viską padarys dėl gyvūnų. Jie labai skirtingi, nors sąlygos augti ir tos pačios.

Užaugę jie tikrai puikiai žinos, iš kur atsiranda pienas. Gal net per daug visko žinos, nes mato ir žino, kaip gimsta ėriukai, tad apie gyvūnų reprodukcinę sistemą tikai anksti viską supras.

– Apie gyvūnus. Kas dabar gyvena Nibrių žirgynėlyje?

– Pas mus gyvena šešiolika žirgų, vienuolika avelių, šešiolika ėriukų, septynios ožkytės, du triušiai, trys šunys, du katinai, asilas, ponis ir vištų pulkas.

Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

– Naminius gyvūnus, paukščius auginate ne tik dėl grožio ir pramogos?

– Taip, mes valgome mėsą. Kai atsikraustėme iš Kauno, į visus gyvūnus žiūrėjome tik kaip į augintinius, vištos turėjo vardus ir sakėme, kad savo gyvūnų mes niekada nevalgysime. Tam tikra prasme tai buvo veidmainystė, nes vis tiek valgėme mėsą, paukštieną – pirkdavome parduotuvėje arba turguje. Būtent vaikų gimimas pakeitė mūsų požiūrį, nes kai atėjo laikas vaikams duoti valgyti mėsos, pradėjome ieškoti tik labai sveikos, ekologiškos, augintos kaime. Pirmasis mūsų pirkinys buvo kalakutas, kurio kaina buvo 6 eurai už 1 kg. Atrodo, viskas gerai, juk nedaug. Tačiau tas kalakutas svėrė 20 kg ir mes sumokėjome 120 eurų už vieną paukštį. Tada ir suvokėme: mes neišgalime pirkti tos tikrai sveikos kaimiškos mėsos, vadinasi, dėl savo vaikų, turime užsiauginti patys.

Taip, savo augintus paukščius naudoti maistui sunku, bet priėjome prie išvados, kad vis dėlto mūsų augintiems paukščiams yra gerai, nes jie gyvena geromis sąlygomis, auginami su meile. Mes sunaudojame visiškai viską, neišmetame jokių atliekų, nes turime šunų, kačių. Tad nusprendėme, kad taip yra teisinga: padėkojame tam paukščiui ir sunaudojame jį visą.

Prireikė laiko, kol nustojome žiūrėti į naminius gyvūnus kaip į draugus ir įsisąmoninome, kad vis dėlto kai kurie jų skirti maistui.

– Ar vaikai skausmingai į tai reaguoja?

– Tiesą pasakius, man atrodo, kad vaikai viską priima daug lengviau ir daug geriau negu mes. Jiems nuo mažens yra pasakoma, kad yra gyvūnai draugai ir yra gyvūnai, skirti maistui. Jie žino, kad lapė pagavo paukštį, nes lapė ėda mėsytę, taip pat žino, kad kartais ir tėtis nusineša paukštį, kuris skirtas mėsytei, ir atneša jį jau kepti. Žinoma, nerodome, kaip viskas vyksta, tačiau jie žino, kad mėsa ne parduotuvės lentynoje auga.

Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

– Vis dėlto yra ir gyvūnų draugų: katės, haskiai, net kalytė iš prieglaudos...

– Taip, bet haskiai uždaryti voljere – negalime jų paleisti, nes jie medžiokliniai šunys, tuoj puola vaikytis ir skersti vištas. Yra net asilę gaudę. Jeigu negaudo kiemo gyvūnų, tada tiesiog užuodžia pėdsaką ir bėga pas kaimynų vištas arba paskui lapę į mišką. Dėl to jie vedžiojami tik su pavadžiu, su specialiais diržais. Vaikams jie labai draugiški, tačiau katinams, paukščiams – ne. Labai norėjome šuns, kuris yra šuo draugas, kuris saugo nuo lapių naminius paukščius, kuris žaidžia su vaikais ir atneša jiems kamuoliuką. Tad pasiėmėme kalytę iš prieglaudos. Ji labai gražiai sutaria su vaikais, džiaugsmingai pasitinka atvažiuojančius į edukacijas. Sustoja mokyklinis autobusiukas, išlipa penkiolika vaikų ir visi vienu balsu sušunka: šuniukas! Visi bėga pas tą mūsų kalytę ir ji neišsigąsta, visiems duoda leteną, dalija bučkius ir džiaugiasi dėmesiu.

– Kaip vaikai, atvykę iš miesto, reaguoja į avytes, ožkytes, arkliukus? Nebijo?

– Ne, nebijo. Dažniausiai labai entuziastingai reaguoja. Noriai eina jodinėti, su haskiais pasivaikščioti, šukuoja asilę, ponį, aplanko aveles, lesina paukščius. Vaikams tai įdomus ir malonus prisilietimas prie gyvos gamtos.

– Kuriuos gyvūnus labiausiai myli jūsų vaikai? Ar kiekvienas turi savo numylėtinį?

– Kaip diena – taip naujiena. Jeigu ožkytė maža, tai ta ožkytė mylimiausia. Ypač ta, kuri keliauja į namus ir maitinama iš buteliuko. Jeigu yra draugiškas gaidelis, tą gaidelį nešioja. Kai gimė ėriukai, juos labai mylėjo.

Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

– Vaikams reikia ir bendrauti su kitais vaikais. Vežate juos į darželį?

– Taip, į Birštoną. Už daugiau kaip 20 km nuo namų yra fantastiškas darželis. Labai pasisekė mums su juo. Vaikams ten  šiltnamyje vyksta edukacijos, jie žiūri filmus, sportuoja, užsiima joga.

– Nuvažiuojate ir į didesnius miestus. Ar jūsų vaikus domina miesto pramogos?

– Taip, jiems daug kas mieste įdomu. Kai nuvažiuojame į Kauno „Akropolį“ arba „Megą“, matau, kaip jų akys išsiplečia. Ten yra visai kitas pasaulis negu mūsų kaimo vienatvė, ramybė ir gamta. Tai yra du skirtingi pasauliai ir jiems įdomu abiejuose.

– Gali būti, kad paauglystėje jau veršis į miestą.

– Manau, dažniausiai taip ir nutinka. Pavyzdžiui, mes su vyru esame jau kelinta karta kauniečiai, bet mus traukė kaimas. Tačiau jeigu gimsti kaime, galbūt idealizuoji miestą, ir tada tave traukia miestas.

Žinoma, paaugę, gal studijų laikais, jie tikrai ištrūks į miestą ir pamirš kaimą, bet, tikiu, vėliau į jį sugrįš.