– Ko išmokote per 30 metų Lietuvos kariuomenėje?
– Jau daugiau nei 30 metų – praktiškai jau 34 metai. Laikas bėga labai greitai.
Kaip rašiau savo knygoje, yra trys „V“ – valdiškas, visuomeninis ir verslo sektoriai. Jie labai skirtingi. Man labai smagu dirbti su vidaus reikalų sistemos institucijomis, nes pas juos yra realus priešas. Yra nusikalstamumas, kurį reikia pažaboti, naudojami labai įvairūs metodai, reikalingos techninės priemonės.
Žmonės labai greitai keičiasi, tačiau lyderiu tampama po dešimties ar dvidešimties metų. Baigi Karo akademiją ir gauni leitenanto laipsnį, tačiau tai nėra lyderio laipsnis – tai mokomasis laipsnis.
Mokaisi iš savo seržanto, kad visko nesugadintum, kaip vadovauti padaliniui. Tampi kapitonu po kokių septynerių metų, tada jau gali turėti šiokių tokių minčių būti vadu.
Lyderiu tampi, kai būni, galbūt, pulkininkas leitenantas ar pulkininkas, kai turi tikrai didelį patirties bagažą. Tau turi nesisekti, turi perdegti, likimas tave turi šiek tiek „nuspirti“.
– Kokia auga karta?
– Matau dvi tendencijas. Vieni yra, kaip mes vadiname, „samadielkinai“ – tai senoji karta, kuriai patinka viską pasidaryti patiems. Jie dirba su elektronika, konstravimu – tai vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat yra programuotojai, tačiau nepasakyčiau, kad šią grupę sudaro tik jaunimas – jų amžius labai įvairus.
Iš sovietinės sistemos kilę žmonės visada linkę kaltinti aplinkinius. Tačiau Vakarų pasaulyje suprantama, kad, jeigu tau nesiseka, reikia pasižiūrėti į save – dažnai veidrodis parodo problemą.
Jeigu nori kažką keisti, turi pripažinti, kad yra vietų, kuriose jaučiamas nepasitenkinimas. Yra netgi „psichologinių operacijų“ formulė: pradžioje turi būti vizija, tada – pirmas žingsnis, ir jau mažėja pasipriešinimas.
– Kaip pasiekti visus žmones? Kaip jiems pateikti norimą informaciją?
– Socialiniai burbulai egzistuoja. Kai kuriuos pasiekti labai sunku. Kai kurie yra rusiškoje informacinėje erdvėje, nes nemoka angliškai, neturi televizoriaus, jo nežiūri arba galvoja, kad jis rodo nesąmones.
Išpešti juos iš šio burbulo labai sunku, galbūt – neįmanoma.
Juk 25-erius metus rodėme filmus rusų kalba, ir žmonės, išėję į gatvę, manė, kad ir realybėje yra tas pats, ypač jei lietuviškos televizijos nežiūri. Jie prisižiūri rusiškos televizijos „nuodų“ ir po to vaikšto po parduotuves pasipiktinę kainų augimu, valdžia. Išpešti juos iš šio burbulo labai sunku, galbūt – neįmanoma.
– Ar esame lyderių šalis, ar dažniau verkiame ir skundžiamės?
– Tai priklauso nuo to, kokiame socialiniame burbule esi ir kokią informaciją gauni nuo ryto iki vakaro. Jei esi „apnuodytuose“ burbuluose, turbūt vaikščiosi ir pyksi ant visko.
Bet yra ir burbulų, kurie mato pasiekimus: yra įmonių, kurios turi didžiulius pelnus, kur žmonės daug uždirba. Jeigu kažkas sako, kad Lietuvoje blogai gyventi, tai tokios kalbos nuo realybės, deja, skiriasi.
Taip pat yra žmonių grupė, kuriems nepasisekė – juk negali visiems gyvenime sektis. Šis žmonių burbulas, aišku, reiškia nepasitenkinimą. Pasaulis judėjo, o jie nespėjo.
– Bet šie žmonės rėkia garsiausiai, ir mes jų klausome labiausiai. Kodėl?
– Dažniausiai rėkia ne blogiausiai gyvenantys. Rėkia tie, pas kuriuos geriausi kailiniai, ir jie ateina pasiimti savo maisto davinio arba pašalpos. Tokių atvejų buvo ne vienas ir ne dešimt.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)