"Tą jausmą aš ir vėl išgyvenu savyje, prisimindamas laikus, kai mes traukėmės iš Lietuvos", – sako kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, stebintis pabėgėlių iš Afrikos antplūdį į Europą.

Buvęs šalies vadovas atviras: matant šių dienų pabėgėlius iš Afrikos vėl atgyja išgyvenimai, kuriuos jis kartu su tėvais patyrė kaip karo pabėgėlis. 1944-aisiais V.Adamkus su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universitete. Antrąkart pabėgėlio duonos jis krimto 1949 m. atvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas.

Raginantis atverti duris žmonėms, kurių namus ir gyvenimus sugriovė karas, vis dėlto V.Adamkus laikosi nuomonės, kad Lietuva jiems galėtų būti tik laikina stotelė.

"Aš žinau, kad pabėgėliai pas mus neis dirbti žemės ūkyje. Fabrikų neturime, kur galėtume juos įdarbinti. Iš pašalpų mes jų ilgai neišlaikysime, ir tikriausiai jie nesitiki čia likti – ieškos ko nors toliau. Pagaliau, kultūrų, religijų, papročių skirtumai apsunkintų jų prisitaikymą mūsų krašte", – "Kauno dienai" savo įžvalgas dėstė kadenciją baigęs šalies vadovas.

– Į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos – nuo karo nukentėję nelaimėliai, kuriems reikia padėti, ar turtingesnių valstybių sukurta gerove norintys pasinaudoti apsukruoliai? Ką apie tai manote?

– Žvelgiu šiandien į televizijos ekraną su dvigubu jausmu. Giliai išgyvenu žiūrėdamas į bėgančias motinas ir tėvus su vaikais ant rankų, be nieko. Visiškai suprantu jų padėtį. Jie, vejami baimės ir sugriautų gyvenimų, bėga į nežinią. Tą jausmą ir aš vėl išgyvenu savyje, prisimindamas laikus, kai mes traukėmės iš Lietuvos jokių politinių tikslų neturėdami. Šiandien toje pabėgėlių masėje, neabejoju, yra visko. Į tai žvelgiu dvejopai. Tiems, kuriems nerūpi pati Sirija, situacija joje ir jos ateitis, aš jokio gailesčio nejaučiu, bet išgyvenu dėl tų išties kenčiančių, gyvenimą savo šalyje kūrusių ir dabar visko netekusių žmonių. Žvelgdamas iš neutralaus politinio taško, džiaugiuosi staigiu ir netikėtu didžiųjų valstybių pažiūrų posūkiu, ypač Vokietijos ir Prancūzijos, – jie atidarė sienas ir priima pabėgėlius. Mano akimis, tai didelis žmoniškumo parodymas pasauliui. Pabėgėliams tose valstybėse sudaromos sąlygos bent laikinai prisiglausti ir sprendžiama, kaip jiems padėti. Aš pats visko mačiau: ir netekčių, ir bado, ir ko tik nori. Suprantu juos, užjaučiu ir norėčiau, kad rastume nors ir ne galutinį sprendimą, bet bent jau žmoniškas sąlygas pereinamuoju laikotarpiu, per kurį jie galėtų imtis kažko savo gyvenime. Mano širdis yra pabėgėlių pusėje.

– Ar Lietuva gali kaip nors padėti sprendžiant pabėgėlių problemas?

– Lietuva pagal dabar vartojamus žodžius taip pat turi priimti pabėgėlius. Ką reiškia "turi"? Vengrai spjovė į viską ir nepaiso to "turi". Aš džiaugiuosi Lietuvos pozicija ir tuo, kad mes galime priimti pabėgėlius. Aš žinau, kad pabėgėliai pas mus neis dirbti žemės ūkyje. Fabrikų neturime, kur galėtume juos įdarbinti. Iš pašalpų mes jų ilgai neišlaikysime, ir tikriausiai jie nesitiki čia likti – ieškos ko nors toliau. Dėmesį ir laikiną prieglaudą, jeigu taip galima sakyti, mes turime jiems parodyti – priimti ir sudaryti sąlygas laikinai, kol jie susiras tinkamą vietą tolesniam gyvenimui belaukdami savo valstybės sprendimų. Mano nuoširdžiausi linkėjimai ir užuojauta visiems tiems žmonėms. Aš juos suprantu ir suprantu, kodėl jie traukiasi. Galvoju, koks gi galėtų būti sprendimas. Valstybė sugriauta, miestai sugriauti karo. Kur tiems žmonėms dėtis? Grįžti į sugriautus namus ir bandyti vėl kurtis ar laikinai įsikūrus kitoje šalyje likti ir visam laikui pasitraukti iš Sirijos, iš kurios jie dabar bėga? Šiuo metu pasaulyje – humanizmo chaosas. Tikras chaosas, ir šiandien aš pats negaliu surasti atsakymo, kaip sugrąžinti į vėžes gyvenimą Sirijoje, kaip rasti geriausią sprendimą.

– Kiek Lietuva galėtų priimti pabėgėlių iš Afrikos? Koks, jūsų manymu, būtų optimalus skaičius?

– Nenorėčiau minėti konkrečių skaičių, kad, pavyzdžiui, kokie 300, ir jau uždarome duris. Man tai nepriimtina. Gali būti ir tūkstantis, ir du, o gal ir tris pajėgtume, bet galėtume būti tik kaip laikina buveinė. Tikrai nematau galimybių pabėgėliams įsitvirtinti šioje žemėje, nes mes savo krašto patys dar neatkūrėme iki tokio lygio, kad galėtume pasakyti, jog mūsų žmonės jau gerai gyvena. Pasižiūrėkime į provinciją, į dirvonuojančias žemes ar griūvančius namukus ir nusikaltimų statistiką kaimuose, kur mano mylimi ir brangūs tautiečiai nusigėrę patys save žudo. Tokiomis aplinkybėmis Lietuva tikrai negalėtų pabėgėliams suteikti galimybių likti čia gyventi nuolat. Pagaliau, kultūrų, religijų, papročių skirtumai apsunkintų jų prisitaikymą mūsų krašte. Jiems būtų be galo sunku. Laikinai, kol tie žmonės išspręs savo problemas, žmoniškumas iš mūsų lietuviškos širdies reikalauja jiems padėti, todėl manau, kad Lietuvos pozicija yra teisinga. O dėl skaičių – palieku tai spręsti kitiems.

– Lietuviai itin geranoriškai pasiryžę atverti duris nuo karo veiksmų nukentėjusiems ukrainiečiams, tačiau iš pasisakymų viešojoje erdvėje neatrodo tokie svetingi pabėgėliams iš Sirijos ir kitų Afrikos šalių. Kodėl?

– Čia ir yra mūsų nelaimė. Buvau vienas iš aktyviausių žmonių, kai bandėme padėti Gruzijai ir Ukrainai spręsti savo problemas. O kai žvelgiu į situaciją dabar, kai kurių mūsų "politikierių" kalbos stebina. Paprasti žmonės gali pakalbėti visaip, ir aš tai suprantu, bet čia yra platesnis reikalas, ir sprendimus reikia priimti politiniu lygmeniu. Nematau mūsų politikų vienybės, sąmoningumo ir žmoniškumo.  Vyriausybė privalo aiškiai pasakyti, kad mes turime padėti žmonėms, kuriems pagalba reikalinga, ir suteikti laikiną pastogę.

– Ar tas priešiškumas gali pasikeisti?

– Turbūt reikės dar 50-ies metų. Buvau naivus, kai grįžau į Lietuvą ir gavęs tautos pasitikėjimą prisiėmiau pareigą. Maniau, užteks penkerių metų, mes čia persitvarkysime, esame laisvi, galimybių daug, tik reikia noro ir dirbti. O ką turime šiandien? Praėjo 25 metai, o mąstysena ir pažiūros dar nepasikeitė. Žinoma, daug padarėme, pažengėme į priekį, jaunoji karta jau turi visai kitokį požiūrį į gyvenimą, bet tų 25 metų mums neužteko. Mažiausiai dar tiek pat tikrai prireiks.

– Tokie didžiuliai pabėgėlių iš Afrikos srautai, be abejo, keis visos Europos veidą – jos gyvenimo įpročius, tradicijas ir net įstatymus. Pabėgėlių antplūdis gretinamas ir su barbarų sugriauta Roma, ir su pranašystėmis apie pasaulio pabaigą – esą tai sugriaus Europą. Ką jūs apie tai manote?

– Aš atmetu bet kokius pasvarstymus apie pasaulio pabaigą dėl pabėgėlių. Su dideliu rūpesčiu žvelgiu į Afrikos situaciją. Tai kitokios kultūros, kitokios religijos, kitokios pasaulėžiūros – kitokio kontinento problemos ir manau, kad mes jų neišspręsime. Keli ar kelios dešimtys tūkstančių afrikiečių Europos nepakeis. Afrikiečiai galų gale patys turi susiimti ir patys tvarkytis savo kontinente, savo tautose. Yra daug neišnaudotų turtų ir galimybių, ir jie turi apsispręsti patys, kaip nori gyventi toliau. Reikia pradėti nuo švietimo sistemos ir darbuotis visose kitose srityse. Manau, kad modernios pasaulio valstybės, jeigu reikės, padės atsistoti ant kojų, bet tą jie turi padaryti patys. Mes jų neišgelbėsime.

– Pats ragavote karo pabėgėlio duonos. Kaip jus tuomet priėmė šalys, į kurias atvykote? Kokie prisiminimai išlikę?

– Buvo du etapai – iš Lietuvos į Vokietiją ir iš Vokietijos į Jungtines Amerikos Valstijas. Mano pirmasis etapas buvo toks pat sunkus, kaip ir visų kitų pabėgėlių, bet visą gyvenimą lenkiu galvą ir reiškiu dėkingumą, kurį jaučiu širdyje, vokiečių tautai. Ji pati būdama karo sūkuryje rado būdų mus laikinai priglausti. Ačiū Dievui, kad tai jau buvo karo pabaiga, vieni metai iki karo pabaigos. Vokiečiai parodė užuojautą ir jautrumą – priėmė mus. Kalbu už lietuvius, nes buvo ir iš kitų šalių pabėgėlių. Lenkiu prieš vokiečius galvą ir manau, kad tai  kultūringa tauta, nors naciai padarė milžiniškų nuostolių visam pasauliui ir visai žmonijai, bet vokiečių tauta parodė ir savo tikrąjį, kultūringąjį veidą. Antras etapas buvo kaip gražus gestas JAV plačiai atidarius vartus pabėgėliams. Bet ten daugiau buvo jau mūsų pačių iniciatyva – kaip kūrėmės, ką pasiekėme, net aukščiausias valstybės pozicijas – viskas buvo mūsų pačių rankose. Žinoma, buvo tam tikra socialinė parama. Kas nenorėjo dirbti, gėrė, pragėrė viską ir šiandien nieko neturi ir yra nelaimingi. Tiek vokiečiams, tiek amerikiečiams galiu iš visos širdies padėkoti už žmoniškumą, už sudarytas sąlygas, kurios leido mums prasiskinti kelią, baigti mokslus, aktyviai veikti JAV visuomenėje.

– Ko gero, populiariausias šiandien klausimas: ar atvertumėte savo namų duris karo pabėgėliams iš Afrikos?

– Dovanokite, bet į šitą klausimą neįmanoma atsakyti. Matote, aš savo namų neturiu. Esu priklausomas nuo kitų. Ir jūs, žurnalistai, į tą erdvę, kur aš gyvenu, neįvažiuosite, nes ji aptverta, ir stovi sargyba. Iš žmogiškosios pusės žvelgiant, jeigu aš gyvenčiau kitomis sąlygomis, stengčiausi pabėgėliams padėti, kiek galiu.