Treneris laukia rungtynių Klaipėdoje
Interviu apie futbolą, mūsų miestą ir neobjektyvius teisėjus
Su naujuoju „Atlanto“ futbolo komandos treneriu, 51-erių Sergejumi Savčenkovu pokalbį pradėjome nuo neatbundančios gamtos.
- Būdamas čia - stebiuosi. Voroneže tik sniegas ištirpo, beregint žolytė kalasi, o čia kiek jau laiko praėjo - želmenėlių net nesimato.
- Ar esate patenkintas darbu „Atlante“ ir pirmaisiais rezultatais?
- Norėtųsi dar geresnių rezultatų. Ir jie būtų geresni, jei Klaipėdoje būtų stipresnė materialinė bazė. Manau, kad ją reikėtų sutvarkyti pirmiausiai.
Jūsų mieste yra viskas – gera futbolo mokykla, geri jaunieji futbolininkai. Pažiūrėjau jūsų jaunąją kartą – galima suburti pajėgią komandą vien iš saviškių.
Jeigu pavyktų sutvarkyti materialinę bazę, įrengti dar vieną futbolo aikštę su dirbtine danga – talentingi futbolininkai augtų lyg grybai po lietaus
Nepaisant nesėkmingos čempionato pradžios, dvi pergalės taurės varžybose prieš „Kauną“ gerai nuteikė futbolo gerbėjus.
Čempionatui pasiruošti mes turėjome šiek tiek mažai laiko. Tačiau pergalė taurės ketvirtfinalio varžybose prieš „Kauną“ ir iškovota teisė žaisti pusfinalyje – didelė sėkmė žinant, kokiomis sąlygomis mes ruošėmės. Manome, kad galime iškovoti teisę žaisti Europos futbolo taurės varžybose.
Dvi pergalės prieš daugkartinius čempionus kauniečius leido „Atlanto“ žaidėjams patikėti, kad jie gali žaisti gerai ir laimėti.
Blogai čempionato pradžiai svarbiausios reikšmės turėjo rungtynės svečiuose. Psichologiškai labai sunku pradėti pirmenybes svetimame stadione. O ypač, kai žinai, kad savame stadione žaisime dar negreitai. Dėl užsitęsusios stadiono renovacijos tik gegužės 10-ąją mes prisistatysime saviems žiūrovams.
Norėtųsi, kad tądien gausiai susirinktų futbolo aistruoliai, susipažintų su nauja komanda. Mes pasistengsime jų nenuvilti – žaisime gražų futbolą. Šiandieninis „Atlantas“ turi dideles galimybes, gražią perspektyvą
O ir tvarkaraštis mums čempionato pradžiai pateikė varžovus vieną už kitą stipresnius - pirmosios rungtynės – su bronzos medalininkais, antrosios – su vicečempionais, o sekmadienį Panevėžyje žaisime su čempionais.
Dar įsivaizduokite: per tokį trumpą laikotarpį su „Kaunu“ žaidėme net tris kartus. Laimėti tris kartus prieš tokį stiprų varžovą – nerealu.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad parengiamąjį laikotarpį prakaitą liejo vieni futbolininkai, o prieš pat čempionatą į komandą atėjo didelis būrys kitų gerų, kvalifikuotų žaidėjų. Bėda, kad jie yra nepasiruošę. Pavyzdžiui, Andrius Gedgaudas gali visa jėga žaisti vieną kėlinį. Be to, atėjusiems vyrams reikia laiko, kas susižaistų su buvusiais komandoje futbolininkais.
- Kaip įsikūrėte mūsų mieste?
- Negaliu skųstis – mane tai tenkina. Laikui bėgant, pavyks viską galutinai susitvarkyti. Butas netoli stadiono – patogu.
- Ar pripratote?
- Nėra kada. Kiekvieną dieną – viena dvi treniruotės. Šiaip malonus tylus, ramus miestelis. Su pavasariu jis dar labiau pagražės – sužaliuos.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Jo neturiu. Be treniruočių, dar turiu surinkti gausybę informacijos apie saviškius, apie varžovus.
Jei bus laisvo laiko – būtinai eisiu pažvejoti. Širdy esu prisiekęs žvejys, tačiau viską lemia laikas.
- Maistą ruošiate pats?
- Jei reikėtų pačiam ruoštis – iš viso laiko neliktų. Klaipėdoje pilna gerų kavinių, barų, kur galima skaniai pavalgyti.
- Ar šeimos nepasiilgote?
- Suprantama, pasiilgau. Gegužės mėnesį dukra Anastasija baigs mokyklą ir kartu su žmona Marina atvyks į Klaipėdą visai vasarai.
Žmona pripratusi prie mano, kaip trenerio, klajonių.
- Žaidėte Sankt Peterburgo “Dinamo”, “Zenito”, Voronežo “Fakelo” komandose ir kelerias rungtynes net Maskvos “Spartake”. Ar nekyla noras prisiminti tuos laikus su kamuoliu?
- Noras yra – tik sąlygų kol kas nėra. Kai pradėsime treniruotis centrinėje aikštėje ant vejos – būtinai apsiausiu futbolininko batelius.
Net patiems futbolininkams sunku prisiversti treniruotis vadinamojoje Žiemos aikštėje ant žvyro.
- Sūnus irgi futbolininkas – nuėjo tėvo keliu.
- Antonas – jam dabar 21 metai – tapo vartininku. Gina Liskio „Lokomotyvo“ vartus. Nors nenorėjau, kad jis būtų futbolininkas, tačiau sūnus nusprendė žaisti.
- Kodėl nenorėjote?
- Tik iš šono atrodo, kad futbolas – gražu: pilnos tribūnos žiūrovų, gražiai aprengtos komandos, žiniasklaida rašo apie dangiškas pinigines sutartis. Visiška idilė. Žiūrovai nemato to juodo darbo, pasiaukojimo.
- Treneriu tapti svajojote nuo mažens?
- Dar žaisdamas futbolą niekuo kitu savęs neįsivaizdavau – tik treneriu.
- Šią savaitę Vilniaus „Žalgirio“ treneris Igoris Pankratjevas kumščiais ir kojomis „auklėjo“ teisėją. Kokie jūsų santykiai su futbolo arbitrais?
- (Atsidusęs) Nenoriu įžeisti teisėjų – kolegas suprantu. Įsivaizduokite: ruoši komandą, kažką aukoji, naktimis nemiegi, tu atsakai už gausybę žaidėjų, esi tarsi įsipareigojęs žiūrovams, klubo valdžiai. O teisėjas vienu švilpuku viską gali sugadinti.
Aišku, toks diskusijos būdas – nepateisinamas, tačiau žmogiškai suprantu tokį trenerio poelgį.
- O jūs koks: temperamentingas, ramus?
- Iš šono žiūrint – ramus, tačiau viduje viskas kunkuliuoja. Jei blaškyčiausi prie aikštės – žaidėjams tai gali persiduoti. Todėl stengiuosi būti ramus. Kad ir kaip klostytųsi rungtynės, futbolininkai turi išlikti šaltakraujiški.
- Ar pats nekibote teisėjui į atlapus?
- Ne. Nors kartais būnu užsidegęs, tačiau ne tiek. Jei atvirai – kartais norėtųsi.
- O teisėjavimo ydų Rusijoje yra?
– Kur jų nėra – visame pasaulyje netrūksta. Rusijoje antrus metus eksperimentuojama – į kai kurias varžybas teisėjauti kviečia italus, ispanus. Svetimi teisėjai savotiškai sudrausmina futbolininkus – jie taip neapeliuoja dėl kiekvieno švilpuko, skirtingai nuo to, jei teisėjautų Rusijos arbitras.
Naujausi komentarai