Tikslas – apsaugoti vaiką

Nepilnamečio interesai – tai pagrindinis veiksnys, kurio turi paisyti visi visuomenės nariai – pradedant ugdymo įstaigomis, tėvais, baigiant žiniasklaida.  Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos patarėjas Deividas Velkas primena: be tėvų sutikimo publikuoti nepilnamečio nuotrauką negali ir ugdymo įstaigos savo socialinio tinklo profilyje.

– Kas saugo nepilnamečių teises viešojoje erdvėje?

– Pirmiausia specialus teisės aktas – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuriame numatyta tiek individuali nepilnamečio (duomenų, interesų apsauga), tiek bendra apsauga nuo žalingo informacijos turinio. Ypatinga vaiko teisės į atvaizdą apsauga taip pat reglamentuota Visuomenės informavimo įstatyme. Vaiko vaizdavimą reklamoje reguliuoja ir Reklamos įstatymas.

– Kokios yra pagrindinės nuostatos, kurių turi laikytis žiniasklaida, mokykla, tėvai, skelbdami nepilnamečių duomenis ir nuotraukas viešojoje erdvėje?

– Pirmiausia, visiems dalyviams reikėtų stengtis atsižvelgti į nepilnamečio interesus. Žiniasklaidai reikėtų orientuotis į problemos nušvietimą, kad šią problemą toliau galėtų spręsti visuomenė ar tam tikros institucijos. Problemai nušviesti neturi būti pateikta per daug įvykio detalių, taip pat ir nepilnamečio duomenų, kad iš aptariamos problemos nekiltų dar viena problema – nepilnamečio interesų pažeidimas. Tėvams, mokyklai tenka auklėtojo ir saugotojo vaidmuo. Todėl šioje nepilnamečiui artimesnėje terpėje neturi būti ne tik skleidžiami duomenys (nuotraukos), bet turi būti kuo greičiau reaguojama į nepilnamečių teisių pažeidimus. Tėvai, mokytojai turi pažinti savo vaikus, o tam reikia artimesnio ryšio.

– Ar mokykla gali skelbti mokinių nuotraukas socialiniuose tinkluose, nors nėra gavusi tėvų sutikimo?

– Viešai publikuoti nepilnamečio (asmens iki 18 metų) nuotrauką, negavus jo ir nors vieno iš jo tėvų sutikimo, yra draudžiama. Šiuo atveju tiek mokyklos tinklalapis, tiek "Facebook" paskyra (su tam tikromis išimtimis) yra laikytini visuomenės informavimo priemonėmis, t. y. priemonėmis, kuriomis informacija paskleidžiama viešai.

– Jeigu tokį sutikimą yra gavusi, ar gali tomis nuotraukomis pasinaudoti žiniasklaida?

– Tik tuo atveju, jei nuotraukos nėra skelbiamos neigiamų socialinių reiškinių kontekste; taip pat tik tiek, kiek gautas sutikimas leidžia jomis pasinaudoti. Tai reiškia, kad nuotrauka gali būti panaudota tik tam atvejui, kuriam buvo gautas sutikimas. Nuotrauką panaudojant vėliau ar kitame kontekste (rengiant kitokio turinio informaciją) toks sutikimas turi būti gautas iš naujo.

– Kalbant apie neigiamą kontekstą – ar gali žiniasklaida paskelbti vaiko nuotrauką, jei tėvai patys to prašo ar leidžia? Pavyzdžiui, nori parodyti, kaip vaikas buvo sumuštas.

– Negali. Nuotrauką, atskleidžiančią nepilnamečio tapatybę, paskelbti neigiamų socialinių reiškinių kontekste (konkrečiu atveju tai – smurtas), besąlygiškai draudžiama – net ir gavus atitinkamą (tėvų, globėjų) sutikimą. Kita vertus, nuotrauką galima paskelbti taip, kad nebūtų galimybės identifikuoti nukentėjusį nepilnametį.

– Kiek tėvai šiuo atžvilgiu turi laisvės? Ar gali minėta nuotrauka jie patys pasidalyti "Facebook" paskyroje?

– Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tėvų pareiga – rūpintis vaiku, saugoti jo teises ir interesus, juos gerbti. Tai apima ir vaiko teisės į atvaizdą/privatumą gerbimą. Žinoma, atitinkamas pareigas turi ir vaikai, tačiau tėvų veikimas prieš vaiko interesus – tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams ar kitoks vaiko teisių pažeidimas – yra administracinis pažeidimas. Šiuo atveju kyla klausimas: kokie vaiko interesai bus apsaugoti paviešinus tokią nuotrauką?

– Ar logiška, kad, pasibaigus vaiko paieškai, yra būtina ištrinti visas publikuotas jo nuotraukas – juk laikraščiuose tos nuotraukos jau neištrinsi?

– Logiška. Laikraštyje taip lengvai nuotraukos nesurasi, nenukopijuosi (neišsaugosi) ir nepanaudosi kitiems tikslams. Todėl, baigus vaiko paiešką (vaikui atsiradus), ne tik svarbu šios nuotraukos nebepublikuoti, bet ir nesugretinti su kita papildoma/nauja informacija. Be to, pranešime apie tai, kad pradingęs nepilnametis atsirado, draudžiama šią žinutę susieti su neigiamu socialinių reiškinių kontekstu, pavyzdžiui, nurodyti, kad nepilnametis buvo pabėgęs dėl smurto šeimoje, kitų konfliktų ar pan.

– Jeigu kai kurių duomenų atskleidimas, pavyzdžiui, įvardijant konkrečią mokyklą, kur nusižudė moksleivis, žiniasklaidai padėtų atskleisti tos mokyklos problemas? Juk taip žiniasklaida apgintų visą mokyklos bendruomenę.

– Mokyklą įvardyti galima ir vien tik tai nepilnamečio interesų dar nepažeidžia. Bėda, jei šalia mokyklos pavadinimo bus pateikta daugiau duomenų apie nepilnametį.

– Kur apskritai yra visuomenės teisės žinoti ribos? Ar dėl nepilnamečių apsaugos įstatyme numatytų draudimų nėra pažeidžiama mano, kaip piliečio, teisė žinoti? Tarkime, apie nepilnamečių padarytus nusikaltimus žurnalistas turbūt iš viso negali parašyti, nes jam niekas neturi teisės suteikti informacijos.

– Vienas dalykas – žinoti apie nusikaltimą, kitas dalykas – apie jį padariusį nepilnametį. Įstatymai, nustatantys visuomenės teisės žinoti ribas, antruoju atveju saugo nepilnamečio – tiek nusikaltusio, tiek aukos – tapatybę nuo jos atskleidimo visuomenei. Tokiu būdu įstatymų leidėjas suteikia galimybę nepilname