Tatuiruotė vaikui – iš meilės?

Norėjo piešinio ant galvos

Kėdainiuose namuose žiauriai sumuštas ir neišgyvenęs keturmetis vakar išlydėtas į paskutinę kelionę. Aistros dėl šios baisios istorijos nerimsta ir veikiausiai dar nerims ilgai.

Kas kaltas, kokiais būdais buvo galima apsaugoti nužudytą mažametį, ką reikia daryti, kad tokios nelaimės nepasikartotų?

Apie tai dabar diskutuojama visur. Pasigirdo ir svarstymų, kur yra riba tarp smurto, vaiko kankinimo ir tokių tėvų poelgių, kuriuos toli gražu ne visi gali pateisinti.

Didelio dėmesio sulaukė moters viešai pasidalyta istorija apie tatuiruočių meistrą, kuris padarė nedidelę tatuiruotę savo penkiamečiam sūnui, nes šis norėjo kūną puošiančio piešinio.

Vyras apie tai papasakojo vienam regioniniam laikraščiui.

Tačiau tokiu suaugusiojo požiūriu į savo vaiką pasipiktinusi moteris kreipėsi į vaikų teisių sergėtojus.

"Tatuiruotė juk – odos badymas adata. Kaip galima tokiam mažiukui daryti tatuiruotę? Vaikai daug ko nori, bet ar viską pildome?" – retoriškai klausė moteris.

Į viešumą iškilus tatuiruotės istorijai, pasipylė diskusijos. Dauguma žmonių pritarė, kad toks elgesys yra pasibaisėtinas, nenormalus.

Tatuiruotes jie prilygino vaiko kankinimui ir smurtui prieš jį.

Iškvietė pas tyrėją

Tiesa, vienas kitas šioje situacijoje nematė nieko blogo, nors tvirtino, kad patys taip nesielgtų.

Dar kiti akcentavo, jog tatuiruotė, kaip ir ausų spenelių pradūrimas, nėra smurtas, o toks pat vaiko lepinimas, kaip ir žaislų pirkimas.

Pats tėvas vieno regiono laikraščiui aiškino, kad sūnus norėjo didelio piešinio ant galvos, kaip filmuose, tačiau apsiribota maža žvaigždute ant rankos.

Tėvas paviešino ir skundo, kuriuo policijai pranešta apie tatuiruotę, kopiją. Jis neslėpė, kad susilaukė ir kvietimo apsilankyti pas tyrėjus.

Arši diskusija internete kilo ir dėl auskarų vėrimo kūdikiams ar mažamečiams.

Vieni tvirtino, kad tai prievarta ir kūno žalojimas, nes "gimstama be jokių papildomų skylių".

Kiti stebėjosi, kodėl ausų pradūrimas pateisinamas, o tatuiruotė – ne.

Turime kalbėti apie vaikus, kurie mušami, šąla, neturi ko valgyti.

"Abu atvejai – kūno žalojimas. Tačiau ausų pradūrimas nepriskiriamas prie žiauraus elgesio. Turime kalbėti apie vaikus, kurie mušami, šąla, neturi ko valgyti, o tėvai tuo metu girtauja ir niekur nedirba", – dėstė žmonės.

"Visi eina iš proto"

Internetinėje erdvėje taip pat tariamasi, ar kreiptis į institucijas vienu ar kitu atveju. Dauguma iškart siūlė kviesti policiją.

"Viskam turi būti ribos", – dėstė viena moteris.

Kiti pastebėjo, kad dabar visi eina iš proto: "Nueisi į kavinę pasėdėti, vaikas užsiožiuos ar kris ant žemės, nes ko nors neperki, žmonės nufilmuos ir paskelbs internete, o kokia bobutė nuspręs, kad mama bloga. Nebūkime abejingi vaikams, kurie kenčia smurtą, bet nepradėkime painioti vaiko isterijų ir smurto."

Puolė skambinti tarnyboms

Klaipėdos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Gražina Aurylienė tvirtino, kad kiekvieną tragedija pasibaigusią vaiko istoriją skaudžiai išgyvena visi tarnybos darbuotojai, nesvarbu, kur ji įvyko.

"Institucijos turėtų artimiau bendradarbiauti su visuomene, o ši – keisti požiūrį, suprasti, kad mušti vaiko negalima. Net pliaukštelėti delnu", – tvirtino vedėja.

G.Aurylienė patikino, kad po tragedijos Kėdainiuose per dieną Klaipėdoje sulaukiama net ir penkių pranešimų.

"Gerai, kai žmonės tampa aktyvesni ir praneša apie smurtą artimoje aplinkoje. Kuo visuomenė bus aktyvesnė, tuo mes labiau galėsime padėti vaikui ir šeimai", – pabrėžė vedėja.

Baimę reikia pamiršti

Pasak G.Aurylienės, specialistai reaguoja į kiekvieną pranešimą, nesvarbu, ar jis gautas iš policijos, miestiečio, mokyklos, gydymo įstaigų. Neignoruojami ir anonimai.

"Pirmiausia žiūrime, ar jau turime informacijos apie nurodytą šeimą. Važiuojame tikrinti net jei žmonės nepateikė pavardės, tik adresą. Sudėtingiau, kai pranešėjas negali nurodyti ir pastarojo. Praneša, kad gyvena tam tikrame devynių aukštų name, bet juk neisi per visus butus", – komentavo vedėja.

G.Aurylienė teigė, kad pirmiausia, ar viskas gerai šeimoje, turėtų pastebėti artimiausi žmonės – tėvai, seneliai, broliai, seserys, draugai.

"Nejaugi patys artimiausi nemato, kas vyksta? Tirdami kiekvieną atvejį, apklausiame ir kaimynus. Tačiau dauguma patikina, kad nieko nežino, arba nenori sakyti, nes bijo. Kaip tada sužinoti mums, kad yra smurtaujama? Reikia užmiršti baimės jausmą, jei norime padėti vaikui", – pabrėžė vedėja.

Tėvų elgesys stebina

Vaikų teisių sergėtojai susiduria su pačiomis įvairiausiomis situacijomis.

Būna atvejų, kai ateina sumušta moteris ir tvirtina, kad jai viskas gerai. Vaikui – taip pat, nes jis miegojo ir negirdėjo, kaip vyras ją "auklėjo" kumščiais.

Viena mama vaikų teisių sergėtojams pareiškė, kad su vaiku elgsis, kaip norės, nes šis yra jos.

Praėjusiais metais uostamiesčio savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo 144 pranešimus, kad vaikas galėjo patirti smurtą. 24 iš jų buvo fizinio smurto atvejai.

Likusieji – emocinio smurto apraiškos. Šį vaikai dažniausiai patiria, nes tenka stebėti tėvų nesutarimus ir peštynes. Prie tokio smurto priskiriama ir vaiko nepriežiūra.