Gedimino prospektas – sostinės širdis, o su praeiviais susikalbėti lietuviškai, švelniai tariant, komplikuota.

„Atsiprašau, nekalbu lietuviškai“, – sakė vyriškis.

„Nekalbu, nes į Lietuvą atvykau tik prieš mėnesį“, – antrino kitas.

„Nemoku lietuviškai šnekėti, tik rusiškai“, – pridūrė moteris.

Rusų kalba užpildytos gatvės labai aiškiai parodo, kaip užsieniečiams sekasi pritapti Lietuvoje.

„Manau, kad kur gyveni, ten turi mokytis tos kalbos – nesvarbu, ar Afrikoje, ar Azijoje. Atvažiavai, nori ilgiau gyventi, tai mokykis“, – teigė moteris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Vis dar didžiausią dalį Lietuvoje gyvenančių užsieniečių sudaro ukrainiečiai – beveik 76 tūkstančiai. Nors problemų su kalbos kursais iš tiesų yra, Užimtumo tarnybos duomenimis, nuo karo pradžios iki šios dienos lietuvių kalbos mokėsi vos 5 tūkstančiai.

„Neapsisprendę, ar jie liks, ar neliks. Tada noras mokytis irgi šlubuoja. Šiandien noriu, rytoj nenoriu, nėra kursų, darbas, vaikai – yra įvairių priežasčių. Kas nori, ieško galimybių, kas nenori, ieško priežasčių“, – aiškino Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Tetiana Ponomarenko.

O gal ir reikalo nelabai yra? Mat liepą Vyriausybė dar kartą pratęsė išimtį, kuri leidžia ukrainiečiams nemokėti lietuvių kalbos įsidarbinant. Ji galios tol, kol ukrainiečiai turės laikinosios apsaugos statusą – tai reiškia iki kitų metų kovo. Be to, Europos Sąjunga statusą greičiausiai pratęs.

„Kadangi gyvenu Kaune, tai Kaune žymiai mažiau žmonių, kurie sutinka sukurti tą patogią situaciją ukrainiečiams ir tik kalba rusiškai“, – pasakojo T. Ponomarenko.

J. Kalinsko / BNS nuotr.

T. Ponomarenko į Lietuvą atvyko prieš dešimtmetį. Lietuvių kalbą jau puikiai įvaldžiusi, ji dėsto pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Stebi, kaip sekasi kitiems ukrainiečiams, ir sako, kad lietuviai patys pasidarė meškos paslaugą.

„Tave laiko truputį tokiu kvailesniu, pastangų neįvertina. Kalba gal tokia juokinga, gal pats atrodai juokingai, ir iš karto į tave žiūri pakreipta galva, įtartinai, kažką lyg apie tave galvoja. Tokia gėda užklumpa – ir tada kalbi ta kalba, kurią valdai geriau“, – aiškino T. Ponomarenko.

Ir patogiau taip ne tik ukrainiečiams.

„Man žmonės visi sako: gerai, Valentina, galiu ir rusiškai“, – tikino viena moteris.

Taip ir visą gyvenimą Lietuvoje galima pragyventi.

Jei šis ukrainiečių integracijos trūkumas matomas plika akimi, apie kitą – garsiai kalbėti apskritai vengiama.

„Ne mažiau svarbi gynybinio karo dalis yra žmogaus teisių apsauga“, – tvirtino Labdaros ir paramos fondo FRIDA vadovė Daiva Baranauskė.

Specialistus šiurpina paradoksas: ryte lietuviai aukoja pinigus remdami Ukrainą, o vakare stoja į eilę, kad „nusipirktų“ ukrainietę.

„Kaip paprasta mergaitė iš Donecko kaimo atsiduria Vilniuje Gedimino prospekte, išnuomotame bute? Kaip visas sekso pirkėjų kelias iki jos nusitiesia?“ – samprotavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

J. Kalinsko / BNS nuotr.

Ukrainietės – dažniausiai išnaudojamos prostitucijai Lietuvoje.

„Verbuotojai jau Ukrainoje ieško pažeidžiamų moterų“, – tikino K. Mišinienė.

Valstybės pagalbos, kaip užkirsti tam kelią, nėra.

„Baudžiami visi šito proceso dalyviai, veikėjai, negalime prieiti ir pasiūlyti pagalbos“, – aiškino K. Mišinienė.

Tokį „svetingumą“ patiria ne tik ukrainiečiai, bet ir kiti užsieniečiai. Jų prostitucija, anot K. Mišinienės, klesti.

„Matome plūstelėjusias minias iš Lotynų Amerikos, konkrečiai iš Venesuelos – toje šalyje didelė krizė. Iš Brazilijos matome transeksualus, kurie yra patekę į komercinio seksualinio išnaudojimo lauką“, – pasakojo K. Mišinienė.

Tiesa, kiek žmonių išnaudojami prostitucijai, iš kokių jie šalių – oficialių skaičių Lietuvoje nėra.