Silpna švietimo sistema kai kam krauna pelnus

Valstybė nesugeba tinkamai finansuoti vaikų švietimo. Dar blogiau – prieš dešimt metų įvykdžius švietimo reformą leista nešti mokinio krepšelį į privačias mokyklas, o tai skatina nelygybę ir leidžia verslininkams krautis pelnus.

"Kas gali paneigti, kad privatininkai yra finansiškai suinteresuoti, jog Lietuvos švietimo sistema veiktų kuo neefektyviau?" – svarstė prof. Romas Lazutka.

– Teigiate, kad laisvas pasirinkimas neštis mokinio krepšelį kur nori veikia prieš visuomenės interesą. Kodėl?

– Labiausiai todėl, kad tai segreguoja, diferencijuoja vaikus.

Švietimo sistema, kaip ir kitos, tarkime, viešojo transporto, sveikatos apsaugos, yra sukurta ir veikia visuomenės mastu, ir tada laikoma, kad ji yra gera. Pavyzdžiui, miesto transporto sistema yra subsidijuojama savivaldybės, nes iš keleivių nesurenka pakankamai pinigų. Jeigu aš nesinaudoju viešuoju transportu, ar tai reiškia, kad galiu sakyti miesto valdžiai: jūs man duokite krepšelį – tuos pinigus, kuriuos mokėdamas mokesčius jums sumoku, kad galėtumėte išlaikyti viešąjį transportą – ir aš už juos nusipirksiu benzino savo automobiliui. Ir jeigu kiti taip pradėtų daryti, bilietai vis labiau brangtų, viešojo transporto sistema suirtų.

Arba policijos sistema. Yra juk turtingų žmonių, kurie samdosi savo apsaugą, įsirengia geras signalizacijas, ir jiems nereikia policijos. Jie taip pat gali sakyti: kodėl mes mokame mokesčius, iš kurių išlaikoma policija? Man jos paslaugos nereikalingos, aš pats apsisaugau, tad išskirkite man iš tos sumos, iš kurios išlaikoma policija, krepšelį, ir aš tuos pinigus susimokėsiu savo privačiai apsaugos tarnybai.

Su švietimo sistema situacija analogiška. Leidžiant "nešti" mokinio krepšelį kur nori, kaip dabar yra, išardoma pati sistema.

O dar blogiau, jeigu tas mokinio krepšelis nunešamas į privačią mokyklą, kur tėvai už vaikų mokslą dar ir savo lėšomis turi susimokėti. Verslininkai gauna mokinio krepšelį, tėvų pinigus ir, negana to, dar patys sprendžia, kokią kainą už mokslą nustatyti, kuriuos vaikus priimti, o kurių – ne.

Grįžtant prie mano minėtų analogų – aš sumoku mokesčius, savivaldybė iš tų mokesčių dalies išlaiko viešąjį transportą, bet aš juo nesinaudoju. Vadinasi, sumokėjau valstybei, ką privalau, kiti važinėjasi iš dalies už mano pinigus. Ir kitose srityse taip pat – sumokame mokesčius dėl bendro visuomenės intereso, o jeigu nenorime naudotis, nesinaudojame ir perkame iš savo kišenės. Taip žmonės prisideda prie bendros sistemos išlaikymo, bet turi galimybę pasirinkti, nori tuo naudotis ar ne.

Ir kitose srityse taip pat – sumokame mokesčius dėl bendro visuomenės intereso, o jeigu nenorime naudotis, nesinaudojame ir perkame iš savo kišenės.

– Kodėl taip yra? Kodėl manoma, kad taip yra teisinga?

– Teisinga todėl, kad žmogus gauna naudą ne tada, kai jo vaikas mokosi, bet ir kai kaimynų vaikai mokosi. Jeigu aš net neturiu vaikų, gaunu naudą – tie svetimi vaikai užauga, moka mokesčius, moka "Sodrai", o nuo to priklauso mano pensija ir kiti dalykai. Kaip jau minėjau, yra lėšų finansuoti viešąjį transportą, policiją, kariuomenę ir dar daug ką. O jeigu visuomenės narys nori kažko papildomai – samdytis saugos tarnybą, važinėti savo automobiliu, leisti vaiką į privačią mokyklą – jo reikalas. Jis gali tai daryti už savo pinigus po to, kai įvykdo mokesčių valstybei pareigą.

Kur link dabar veda tas "nešiojamas krepšelis"? Tie tėvai, kurie pajėgūs vaikus leisti į privačią mokyklą, pasiima krepšelį iš bendro katilo, už vaikų mokslą dar moka papildomai privatininkui, ir jų vaikai gauna geresnes galimybes, nes tos mokyklos gali pasamdyti geriausius mokytojus. Bet tada visuomenėje ir atsiranda didelė galimybių nelygybė – vaikas, gimęs pasiturinčioje šeimoje, turi vienokias galimybes, nepasiturinčioje – kitokias. O šitas galimybių skirtumas ir palaikomas būtent su tais mokinio krepšeliais.

Vaikas nepasirenka, kur gimti, ir jis neturi būti labiau apleistas ar jo galimybės mokytis neturi sumažėti vien todėl, kad jis gimė vargingai gyvenančioje šeimoje. Vaikų galimybes reikia stengtis kuo labiau išlyginti. Suprantama, nekompensuosi to, ką duoda vieni tėvai, o kiti neduoda. Bet bent jau kas yra valstybės rankose, bent jau švietimo sistema turi būti tokia, kad visiems vaikams užtikrintų gerą, kokybišką mokymą.

Išsivysčiusios šalys apskritai nusistačiusios prieš vaikų diferencijavimą. O kas vyksta Lietuvoje? Mokyklos reitinguojamos – ta reitinguose pakilusi, ana nusileidusi. Negalima šito daryti. Net valstybinės mokyklos rengia egzaminus, atsirenka geriausius vaikus, o kitiems – kas lieka. Tai nepriimtina ir Vakarų šalyse visuotinai pripažįstama, kad tai nėra gerai.

R. Lazutka. I. Sidarevičiaus nuotr.

– Bet privačios mokyklos egzistuoja daugelyje šalių.

– Kitose šalyse taip nėra, kad būtų mokinio krepšelis, tu jį galėtum "išsinešti".

Taip, daugelyje šalių yra privačių mokyklų. Bet jeigu valstybė jas finansuoja, kad ir remdamasi krepšeliu, joms yra nustatomos dvi aiškios taisyklės: jos negali imti pinigų iš vaikų tėvų ir ta mokykla negali atsisakyti priimti jokio vaiko. Tada tiek privačios, tiek valstybinės mokyklos veikia tomis pačiomis sąlygomis, sistema nėra taip išardoma.

Žinoma, yra ir tokių privačių mokyklų, kurių valstybė nefinansuoja. Bet tada jau tėvai susimoka mokesčius kaip visi piliečiai ir dalis iš tų mokesčių skiriama išlaikyti visą mokyklų tinklą, nors šeima ir leidžia vaiką į privačią mokyklą, kur moka visą kainą. Valstybė nereguliuoja, kokia ta kaina, ją nustato pats savininkas. Ir nereikalauja, kad privati mokykla priimtų kiekvieną pageidaujantį vaiką – mokykla priima tuos, kurių tėvai pajėgūs susimokėti ir nori susimokėti. Bet tėvai privalo atiduoti tą "duoklę" ir išlaikyti bendrą švietimo sistemą.

Anglijoje, pavyzdžiui, jeigu vaikas ruošiasi eiti į mokyklą, tėvai net keičia gyvenamąją vietą, kadangi įstatymas draudžia priimti vaiką ne iš savo rajono ir nepriimti iš savo. Tad Londone tuose rajonuose, kurių mokyklų yra geresnis įvaizdis, nekilnojamasis turtas yra brangesnis.

Švedija liberalizmo laikotarpiu bandė į privatų sektorių perkelti daugiau vaikų. Buvo nuspręsta, kad privačios mokyklos gali būti, gal jos geriau tvarkysis. Tačiau buvo tam tikra tvarka – savivaldybės tiesiog perka iš privačios mokyklos paslaugas. Ir Lietuvoje taip galėtų būti. Pavyzdžiui, Pilaitėje trūksta mokyklose vietų, tad Vilniaus savivaldybė galėtų paskelbti konkursą ir pirkti privačioje mokykloje, tarkime, 300 vietų mokiniams. Tačiau savivaldybė, skelbdama konkursą, turėtų numatyti ir tam tikras sąlygas: jeigu privati mokykla priims tam tikrą vaikų skaičių, savivaldybė jai sumokės tam tikrą kainą, tačiau mokykla negalės atsirinkti, kuriuos vaikus priims, o kurių nepriims – turi priimti visus, kurie gyvena Pilaitėje. Antra sąlyga – mokykla negali imti nė cento iš tėvų, nes už tų vaikų mokymą sumoka savivaldybė.

Tokios privačios mokyklos kai kuriose šalyse yra ir gali būti, bet tada jų veikla nedaug kuo skiriasi nuo valstybinių, ir verslininkas, kuris nori uždirbti pelno, steigia restoraną, viešbutį, dirbtuves ir panašiai.

Valstybė apskaičiuoja, už kiek vaikus galima mokyti. Jeigu valstybinėje mokykloje to mokinio krepšelio pakanka, kodėl privačioje – ne? Vadinasi, ji yra neefektyvi, reikalauja daugiau pinigų. Tai kam pirkti tokią paslaugą?

Tad yra pasaulyje privačių mokyklų ir valstybė joms duoda pinigų, bet jos turi laikytis tų dviejų minėtų sąlygų. Jeigu valstybė pinigų duoda, vadinasi, ji paslaugą apmokėjo – kodėl tėvai antrą kartą turėtų mokėti? Ir jeigu valstybė nuperka vietas vaikams, mokykla jau nesirenka, ką priimti, o ko – ne.

Dabar giriame estus, kad jų švietimo sistema jau yra antroje trečioje vietoje pasaulyje. Jiems pavyko pasiekti, kad mokyklos vaikus priima pagal teritorinį principą ir tėvai neturi galimybės rinktis, į kurią mokyklą vaiką leisti. Išimtys daromos tik specializuotoms – sporto, menų, muzikos – mokykloms. Paprastoms bendrojo lavinimo mokykloms draudžiama priimti vaikus iš kito rajono ir nepriimti iš savojo.

O tai, kas vyksta Lietuvoje, yra skandalinga. Neseniai išgirdau, kad, pavyzdžiui, Vilniaus jėzuitų gimnazija daro ketvirtokams egzaminą priimti į penktą klasę. Egzaminuoja, atsirenka geriausius. Jėzuitų ordino mokykla. Ta, kuri turėtų surinkti vargšus iš sunkiai besiverčiančių šeimų ir pasistengti juos patempti į viršų skiriant jiems daugiau dėmesio, kad galėtų kažkiek prilygti tiems, kurie gyvena pasiturinčiose šeimose. Privačios mokyklos taip pat atsirenka vaikus, kuriuos nori priimti, ir tai mūsų visuomenėje laikoma norma.

– Tačiau ar ne natūralu, kad kiekvienas sąmoningas tėvas nori savo vaikui kuo geresnių sąlygų?

– Taip, natūralu. Bet turi būti valstybės nustatytos tam tikros taisyklės. Dažnas vairuotojas nori nuvažiuoti greičiau, viršyti greitį, pažeisti taisykles. Bet jeigu taip daug kas daro, įvyksta daug avarijų. Tai ir čia – švietimo sistema turi užtikrinti, kad būtų kuo lygesnės galimybės, kiek tik valstybė pajėgi.

– Tačiau jei valstybė nepajėgi finansuoti valstybinių mokyklų, gal nėra blogai, kad egzistuoja dar ir privačios?

– Netiesa, kad valstybė nesugeba finansuoti mokyklų. Valstybė sugeba finansuoti, ir jos yra finansuojamos. Kad finansavimas per mažas – taip. Bet iš to, kad mokyklos nepakankamai finansuojamos, nereikia daryti išvados, kad tuomet privačias tegu finansuoja, o tos privačios dar susirenka iš tėvų. Išvada turėtų būti, kad valstybė turėtų daugiau finansuoti mokyklas, kad joms to finansavimo užtektų. Kad pinigų niekada nebus per daug, visada reikės šiek tiek pasispausti – natūralu, kiekvienoje srityje taip yra. Ir pas Austėją Landsbergienę nešvaistomi pinigai. Nežiūrint to, kad tos mokyklos gauna pinigų ir iš savivaldybės, ir iš tėvų, mokytojai ten, kaip jau buvo skelbta, pasakiškai didelių algų negauna.

Kitaip sakant, nepakankamo mokyklų finansavimo problemos sprendimas tiesiog "atiduodant" tėvams krepšelį ir leidžiant išsilakstyti į privačias mokyklas nėra tinkamas. Juk turintiems pinigų su visu krepšeliu "išėjus" į privačią mokyklą kitiems dėl to finansavimas nepadidėja. Jeigu tie vaikai, kuriuos tėvai nori leisti į privačias mokyklas, išeitų, o mokinio krepšelis liktų mokyklose, tiems, kurie lieka, finansavimas padidėtų. O dabar problema juk neišsprendžiama – tiesiog vaikai, kurie gimė turtingoje šeimoje, įgauna pranašumą prieš tuos, kurie gimė neturtingoje šeimoje. Čia panašiai kaip diskriminacija pagal lytį – kažką galima tik vyrams, o moterims – negalima. Jeigu gimei neturtingoje šeimoje, gydytoju ar teisininku netapsi, nes baigęs prastą valstybinę mokyklą tu neįstosi – įstos tie, kurie baigė prestižines, privačias mokyklas, buvo mokomi geriausių specialistų. Paprastos šeimos vaikui tai neprieinama, tad jie dažniausiai lieka juodadarbiais. Bet juk jie to nenusipelnė – vaikai turi būti lygūs.

– Kitaip sakant, manote, kad iš švietimo neturi būti daromas verslas?

– Jis gali būti daromas, bet jeigu valstybė sistemą prižiūri, vargu ar jis padaromas. Jeigu valstybė sako: prašome, darykite savo verslą, bet jeigu gaunate iš valstybės už kiekvieną vaiką krepšelį, iš tėvų neturite teisės imti pinigų, manau, A.Landsbergienė tą savo kromelį pati uždarytų. Ji nenorės tokio verslo, nes pelno čia nebus. O jeigu dar vaikų pasirinkti negalės, tai negalės net girtis, jog jos mokyklos mokinių pasiekimai labai geri, didesnis procentas abiturientų įstoja į prestižines aukštąsias mokyklas. Surinkite apleistus, asocialių šeimų vaikus, ir tada parodykite rezultatą, kad jūs juos gerai išmokėte.

Civilizuotose šalyse verslininkai nesiima mokyklų verslo. Privačios mokyklos ten būna ne verslininkų, o parapinės. Jos rūpinasi, kad vaikai iš skurdžių šeimų gautų pakankamai dėmesio.

Juk vaikas iš vargingiau gyvenančios šeimos gali būti iš prigimties gabus, tačiau galiausiai užauga gabus nusikaltėlis, nors gal galėjo būti geras chirurgas, ir visuomenei iš to būtų nauda.

Jeigu žiūrėsime, kur Europoje daugiausia vaikų lanko privačias mokyklas, pamatysime, kad Airijoje ir Olandijoje. Taip yra todėl, kad ten išlikusios parapinės mokyklos. Kitose šalyse tos mokyklos nunyko arba buvo suvalstybintos. Ir aišku, kad Bažnyčia nesurenka tiek pinigų, jog tas mokyklas išlaikytų, todėl valstybė jas finansuoja. Pasirašo sutartį, kad mokykla priims kažkiek vaikų iš to gyvenamojo rajono ir gaus iš biudžeto tam tikrą sumą pinigų. Tokia mokykla laikoma privačia, bet ten jokio verslo nėra – viskas išleidžiama vaikams, mokymo priemonėms, mokytojų atlyginimams ir pan. Ne taip kaip Lietuvoje daro iš privačių mokyklų uždirbantys verslininkai. Tik tokiose šalyse, kurios yra netvarkingos, žmonės ir vadinamasis elitas nepakankamai išprusę, iš švietimo galima padaryti verslą. Tiesa, manau, kad jau nebeilgai, nes politikai pagaliau susiprotės ir įves tvarką, nustos mokinio krepšelius dalinti privatininkams, o sąlygos ir kokybė valstybinėse mokyklos gerės.

– Ar politikai pastaruoju metu svarstė šį klausimą, kad neturėtų krepšeliai paskui mokinius "keliauti" į privačias mokyklas?

– Kad politikai svarstytų, negirdėjau, bet tie žmonės, kurie domisi socialine politika, vienareikšmiškai tą žino.

Tiesa, buvo svarstoma analogiška aukštųjų mokyklų situacija. Aukštosioms mokykloms juk irgi yra nustatyti krepšeliai. Ir kažkada dalis Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar gali valstybės biudžetas finansuoti privačius universitetus per tą krepšelį. Konstitucinis Teismas pateikė išvadą, kad negali. Kas tada buvo padaryta? Tas krepšelis pavadintas stipendija. Tas, kuris stoja į privatų universitetą, jeigu jo balai yra geri, gauna stipendiją, ir iš tos stipendijos jis susimoka už mokslus privačiame universitete. Kitaip sakant, visuomenė tiesiog yra apgauta.

Jei kas nors kreiptųsi į Konstitucinį Teismą dėl mokinio krepšelio, manau, išvada būtų tokia pati. Ir esu tikras, kad ilgainiui atsiras politikų, kurie ims kelti tą klausimą. Tiesa, kol kas didžioji dauguma mąsto taip, kaip ir sakiau: jeigu neleidžiu vaiko į valstybinę mokyklą, kodėl negaliu pasiimti to krepšelio ir nešti į privačią? Bet žmonių sąmoningumas auga. Manau, tikrai visa tai bus sutvarkyta, tik klausimas, kiek užtruks – 5, 10, 15 metų.

Gera žinia ta, kad kai kuriuos politikus tas įžūlus privačių mokyklų šeimos verslas erzina. Seimo narė A.Maldeikienė prieš kurį laiką sužinojo ir paskelbė, kad A.Landsbergienės mokyklose bei darželiuose algos beveik nesiskiria nuo valstybinių, nors jie renka pinigus tiek iš savivaldybės, tiek iš tėvų, ir poros tėvų mėnesinės įmokos pakanka pasamdyti mokytoją. O kur kiti pinigai nukeliauja? Jie nueina pelnams, o tai – šimtai tūkstančių eurų, uždirbamų iš mokyklų ir darželių.

Kas gali paneigti, kad privatininkai yra finansiškai suinteresuoti, jog Lietuvos švietimo sistema veiktų kuo neefektyviau? Kuo prastesnės valdiškos mokyklos, tuo daugiau mokinių bus privačiose. Kuo didesni mokinio krepšeliai, tuo didesnės privačių mokyklų pajamos.

Bet kuriuo atveju politikai turėtų perprasti visą šitą sistemą. Juk tai yra tokie savaime suprantami, vadovėliniai švietimo ekonomikos dalykai. Deja, Lietuvoje jie dar nesuprantami, nes žmonių apsiskaitymas nėra pakankamas, tad ir pasakymas, kad nevalia išnešti mokinio krepšelio į privačią mokyklą, daug kam sunkiai suvokiamas. O ir ekonomine prasme visuomenei nuostolis, jei vaikai yra diskriminuojami švietimo sistemoje. Juk vaikas iš vargingiau gyvenančios šeimos gali būti iš prigimties gabus, tačiau galiausiai užauga gabus nusikaltėlis, nors gal galėjo būti geras chirurgas, ir visuomenei iš to būtų nauda.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Supratingimas

Supratingimas portretas
Kas prisilietęs bent kiek prie krepšelių, supranta, kad privačios iš krepšelių gali pasidengti tik dalį mokytojų atlyginimų ir tiek, netgi administracijos darbuotojam negalima mokėt atlyginimo iš krepšelio. Krepšelio panaudojimas prižiūrimas ir atsiskaitoma už visas gautas sumas savivaldybinėms įstaigoms.

Mokytojas

Mokytojas portretas
Nei dabartiniai kolūkiečiai, nei buvę socbebrai nieko nepadarė, kad situacija gerėtų. Kaip gali tėvai vesti vaikus į mokyklas, kur pvz matematikos ar lietuvių k standartizuotų testų vidurkis 2 iš 10??? O tokių mokyklų daugybė. Kada tinklas bus optimizuotas užteks visiems pinigų, bus profesionalūs, suinteresuoti mokytojai, o dabar kartais tenka matyti kai kaimo mokyklose net ir valytojos mokytojus pavaduoja kai jos suserga ar į darbą neateina.. tai ko tikėtis iš tokio švietimo? Dešimtokai nežino elementarių formulių ir taisyklių, tokiems vargšeliams net profesinėje bus per sudėtinga mokytis.. :(

Pedagogas

Pedagogas portretas
Žinote, ilgai mąsčiau apie tai (kokias 15 min.). Abi pusės turi svarių argumentų, bet tiesa, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį. Turėtų būti taip: jei nori Nacionalinės švietimo sistemos pinigų, turi žaisti pagal tos sistemos taisykles. Ir vienintelė svarbiausia taisyklė, kurios reikia laikytis - jei nori gauti valstybės finansavimą, negali pasirinkti vaikų, kuriuos mokysi. Štai ir viskas. Nori atsirinkinėti, neprašyk valstybinio finansavimo. Kodėl? Kad privačioms ir valstybinėms mokykloms būtų lygios sąlygos. Tas sąlygas, aišku, galima sulyginti ir iš kitos pusės, pvz. leisti atrankas daryti ir valstybinėms mokykloms ir nepriimti kai kurių vaikų mokytis. Tik kur mes tuomet atsidursime, aiškinti, turbūt, nereikia...
VISI KOMENTARAI 28
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių