– Beveik visa Lietuva „juoduoja“. Tai kaip „atraudoninti“ tą Lietuvą, „atgeltoninti“ ir paskui „atžalinti“? Ar Vyriausybės aparatas girdi atskirų savivaldybių merus, jų pasiūlymus, ar tiesiog turite priimti tą informaciją, kuri yra nuleidžiama iš centrinės būstinės?

– Taip, beveik visa Lietuva juoda. Matyt, kad prošvaisčių artimiausiu metu, bent spalio mėnesį, kalbantis su kolegomis merais niekas nemato.

Judame turbūt sraigės greičiu ir turime sudėtingiausią tikslinę grupę – tie, kurie nenori skiepytis.

– Kodėl nemato? Nes neturi instrumentų patys kažkaip veikti ir taiko tik tai, kas nurodoma? Kodėl nėra kažkokio proveržio?

– Todėl, kad judame turbūt sraigės greičiu ir turime sudėtingiausią tikslinę grupę – tie, kurie nenori skiepytis. Tie, kurie norėjo, aš manau, visi seniausiai pasiskiepijo. Dabar turime darbą tete-a-tete vos ne su kiekvienu, kuris nenori, kurį reikia įtikinėti, kalbėtis. Taip, savivalda visą laiką nuosekliai vykdė centrinės valdžios nurodymus, tas, kas liepta, be atsikalbinėjimų. Iš principo, gal kada pasakydavome, kur logikos trūksta, bet tuo pačiu mes, beje, darome ir savo veiksmus. Pavyzdžiui, Jonavos savivaldybė, kurią aš geriausiai žinau, visai neseniai, šią savaitę, turėjo brainstormą arba kūrybinę sesiją, ką dar galime padaryti per lapkritį, gruodį.

– Tai ką dar darysite?

– Darysime kelis dalykus. Kitą savaitę pradėsime – jeigu pasiskiepijai, gauni bilietus į LKL varžybas, nes Jonavos komanda žaidžia LKL varžybose. Ir marškinėlius savo Jonavos komandos. Jeigu atvedei nepasiskiepijusį irgi gausi bilietą.

– Čia kaip į prekybos centrą – atvedi darbuotoją, gauni pinigų.

– Panašiai. Mes ne tokie gal dosnūs ir negalime pasidalinti pinigais. Planuojame šį savaitgalį mesti papildomas pajėgas į ūkininkų turgų rytinį šeštadienį ir įprastinį turgų. Savaitgaliais žmonės renkasi ir mėgsta turgus. Planuojame taip pat po kiek laiko padovanoti besiskiepijantiems galimybę nueiti į kultūrinį renginį. Turime minčių ir dabar renkame duomenis, negalime dėl duomenų apsaugos surinkti labai aiškiai Petriukas, Marytė nesiskiepija, bet turime subendrintus duomenis, kiek ir kokioje savivaldybėje dar nepasiskiepiję. Bus labai aiški komanda seniūnui kiekvieną aplankyti.

– Ligoninių klausimas. Visoje Lietuvoje žmonės žiūri į gydymo įstaigas ir suvokia, kad situacija yra tragiška. Kokią informaciją dabar turite, kaip jūs sprendžiate? Kokia situacija Jonavos rajone? Ten, kur taip pat yra didžiulis pabėgėlių centras Rukloje, kuriems irgi reikia pagalbos.

Pinigai yra rimta tema ir natūralu, kad centrinė valdžia ir premjerė nenori išbalansuoti finansinio laivelio.

– Labai sudėtingas klausimas, kai Sveikatos apsaugos ministerija kalba dabar apie reformas. Mes dabar įkarštyje su kovidinėmis lovomis, negalime teikti įprastų paslaugų. Turbūt didžiosios klinikos, universitetinės ligoninės atsisako kai kurių planinių paslaugų, nes susikoncentravusios į reanimacijas ir kovidinių pacientų gydymą. Ir tuo pačiu metu mes kalbame apie reformas, optimizavimą, efektyvinimą. Todėl tas sąmyšis ligonių kolektyvuose yra didžiulis. Neaiškumų yra daug. Tarkime, Jonavos atveju, arba kitų kolegų atveju, bandoma pasakyti, kad reikėtų efektyvinti sveikatos priežiūrų įstaigų veiklą. Pasakant, kad, žinote, Kaunas jums čia šalia, 30 kilometrų, tai kam jums čia reikia turėti galimybę gimdyti Jonavoje, operuotis apendicitą Jonavoje, nuvažiuokite į Kauną. Klausimas tik, kurio niekas neatsako: nuvažiuoti gal ir galima ar su greitąja, ar su nuosavu automobiliu, beje, ne visiems. Klausimas, per kiek laiko Kaune atvažiavus, atsisėdus priėmimo skyriuje, būsi aptarnautas? Šito klausimo niekas neatsako. Visi matuoja tik nuvažiavimo atstumą ir per kiek laiko jį įveiksime.

Mindaugas Sinkevičius. K. Kavolėlio / Fotobanko nuotr.

– Žinau, kad turėjote ganėtinai audringą pokalbį su premjere. Kur buvo kontforntacija, kur nuomonės sutiko? Ir ar girdi premjerė skirtingų savivaldybių balsą?

– Diskutuojame, daug kam svarbu pinigai gyvenime. Ir savivaldai pinigai yra svarbus dalykas, todėl mes diskutuojame apie 2022 metų biudžetą. Ir turime savų pasiūlymų – bent devynis iš jų – bandome valstybę įtikinti, kad reikia savivaldai padėti daugiau. Palikti tam tikras tikslines dotacijas, leisti šiek tiek liberaliau, laisviau pasiskolinti. Kol kas tos kalbos sudėtingos. Pinigai yra rimta tema ir natūralu, kad centrinė valdžia ir premjerė nenori išbalansuoti finansinio laivelio. Natūralu, kad kriziniu laikotarpiu valstybė pasiskolino pakankamai daug. Todėl žiūrima į savivaldos norus gyventi šiek tiek laisviau labai rezervuotai. Finansų ministerija labai kategoriška. Premjerė gal ne tokia, bet turi rezervacijų. Mes bandome pramušti galva sieną. Gal tai pavyks padaryti. Norisi to tarpusavio santykio, žinote, kai valstybei problemos – pabėgėliai ar kovidas – savivalda negalvoja, neatsikalbinėja, imasi spręsti bendro reikalo. O kai mums kažko reikia iš centrinės valdžios, gaunasi šiek tiek kitokia melodija.

– Šios pandemijos akivaizdoje, ar nenugrimzdo viena problema į dugną, kuri buvo labai aktuali? Regionų tuštėjimas, pritraukimas užsienio verslų arba vietinių verslininkų skatinimas? Kokia čia yra situacija? Ar mes to nepalikome antroje eilėje?

Matyt, ateis diena „X“, kada turėsime radikaliau ir griežčiau kalbėtis ir priimti kategoriškesnius sprendimus.

– Aš manau, kad daugelis klausimų, kurie yra aktualūs: ekonominiai, socialiniai švietimo – dabar net ne antrame plane, o kažkur už kadro ir už scenos. Ne kartą esu sakęs, ir turbūt daugelis išgirdo, kad krizės, kurios ateina, ar tai būtų pabėgėliai, ar kovidas, kuris tęsiasi be galo ir be krašto ir dar neaišku, kada pasibaigs, negali būti priežastis kažko nedaryti ir pasiteisinimas, kad mes kažko nedarome, nes pasiteisinimas yra krizė. Daugelis tų temų yra suspenduotos ir laukia savo momento. Turiu omenyje įvairius pokyčius švietimo srityje, verslo pritraukimo. Aišku, kad tai regionams atsilieps. Natūralu, kad mes girdime, kas vyksta darbo rinkoje. Įvyko konversija, kad geriau sėdėti šiltai prie televizoriaus ant pečiaus, gauti pašalpą ir nieko neveikti, net nesistengti kabintis ir ieškotis darbo. Turime paradoksalias situacijas ir klausimas, kiek valstybė gali sau tai leisti. Matyt, ateis diena „X“, kada turėsime radikaliau ir griežčiau kalbėtis ir priimti kategoriškesnius sprendimus.