– Žinau, kad po mūsų laidos išskubate vėl padėti Ukrainai. Kur vyksite?

– Taip, kelionė bus pakankamai ilga ir tolima. Mūsų kryptis – Sumai, Charkivas, Dniepropetrovskas. Vežame automobilius, tinklus, truputį maisto, šiltą aprangą, užklotus. Viską, kas reikalinga karštuose taškuose. 

Pasakyti, kaip dabar laikosi kariai, tai nepasakyti nieko – sunku. Priešas neleidžia atsipalaiduoti, tačiau kariai – mūsų didvyriai. Nors jiems sunku, kaunasi be atodūsio. 

– Iš kur kariai semiasi motyvacijos?

– Kiekvienas gyvename remdamiesi kokiais nors gyvenimiškais pavyzdžiais. Kiekviena diena – naujas pojūtis ir iššūkis. Kai dabar, po kojos netekties, aš nuvykstu pas kareivius, jie iš manęs semiasi motyvacijos, ištvermės, tik nepasakyčiau, kad drąsos, nes jos jiems užtenka. Mes kalbamės apie tai, kas įvyko. Vyrai kariai po sužeidimų įprastai grįžta atgal į kovą, į apkasus – jiems tai išgyvenimas. Būdamas pas juos aš tai pat gaunu motyvacijos, man taip pat jie padeda. Pirmasis mano apsilankymas pas juos buvo vos po trijų mėnesių po sužeidimo. Kariai buvo be galo nustebę, kai grįžau į tą dalinį susitikti su vadu, su kuriuo kartu pakliuvome į apšaudymą. 

– Esate ne šiaip savanoris, o tas lietuvis, kuriam raketa pernai vasarą nutraukė koją. Ar galėtumėte pasakoti šią istoriją?

– Tai įvyko praėjusių metų birželio 24-ąją. Manau, kad tai – gyvenimo išbandymas. Raketa sprogo pakankamai arti, apie 20 metrų nuo manęs. Nenoriu susireikšminti, tačiau manau, kad priešas medžiojo mus.

– Priimate tai kaip likimo siųstą ženklą?

– 2024-ųjų gegužės mėnesį mane pašventino Kauno arkivyskupas. Atsitiktinai man teko jį pavežti iš Kauno centro iki Batniavos. Mes išsikalbėjome, pradėjau pasakoti, kad aš dažnai važiuoju į Ukrainą, ir jis, išlipęs iš automobilio, pasakė, kad nori mane pašventinti. Aplink stovėję kiti kunigai buvo nustebę, vienas iš jų man priminė, kad nepamirščiau persižegnoti. Kęstutis Kėvalas mane pašventino. Dabar manau, kad tai apsaugojo, nes tos dvi „Iskander“ raketos sukėlė tikrą uraganą aplinkui, mačiau, kaip aplink mane virto namai, o aš atsipirkau tik tiek? Manau, kad esu laimės kūdikis.

– Kaip nelaimės akimirką jautėtės?

– Ne kiekvienam tenka pamatyti nusileidžiant dvi raketas – man teko. Kritimo metu stovėjau su Ričardu Grigu. Spėjau pastumti jį nuo savęs ir jis gavo tik mažą skeveldrą į ranką. Aš gavau daugiau. Kai pro mus praėjo sprogimo epicentras, pasakiau, kad esu sužeistas, tačiau koją pajudinti galėjau. Prie manęs pribėgo žmonių, kurie man suteikė pirmąją pagalbą. Buvau nuvežtas į priimamąjį ir visą laiką buvau sąmoningas. Mano kolegos buvo išsigandę, manė, jog numirsiu. Su operuojančiu gydytoju mes dar spėjome pasikalbėti. Atsibudęs iš karto pajutau, kad nebeturiu kojos, ir pakėlęs užklotą pamačiau, kad jos tikrai nėra. Į palatą įėję būrio draugai klausė, kaip aš, tačiau atsakęs jiems, kad neturiu kojos, pamačiau, kaip pasikeitė jų veidai. Tuo metu tas persilaužimas įvyko ne tik juose, bet ir manyje. Iškart supratau, kad gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Kai kas apsiverkė, o man nebebuvo ko verkti – supratau, kad dabar gyvensiu kitą gyvenimą.

Kai kas apsiverkė, o man nebebuvo ko verkti – supratau, kad dabar gyvensiu kitą gyvenimą.

– Kokios buvo pirmosios mintys?

– Pirma mintis buvo apie tai, kad keisis visa buitis, net baldus reikės keisti, pasirūpinti, kad namuose nebebūtų slenksčių. Be to, atsirado galybė dalykų, apie kuriuos niekas nekalba. Turiu sėdėti vežimėlyje, negaliu visą laiką būti su protezu, nes atsiranda nuospaudų.

– Ar supratote, kad žodis „neįgalusis“ jau yra apie jus?

– Man tą žodį pakeitė vienas žmogus, kuris pasakė, kad aš nesu neįgalus, aš – asimetriškas. Tai man buvo nauja ir įdomu. Galbūt to asimetriškumo daug kas bijo, kai kurie draugai bijojo man paskambinti, nes nežinojo, nuo ko pradėti pokalbį. Žinoma, buvo tų, kurie nusisuko, tačiau manau, kad jie bijojo tos situacijos, nežinojo, kaip aš reaguosiu. Mane sunku išmušti iš vėžių, nes aš žinau, kad dabar aš dar stipresnis, dar daugiau galiu ir turiu ne tik sau, bet ir kitam padėti. 

Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše: